Muzikos albumų labirintai: intelektualinis Šarūno Nako teatras

„Šifras“, Šarūnas Nakas, „Garsai ir blyksniai“, ZIQQU 007-2017. mamastudios.eu nuotr.

Šarūnas Nakas – garsus mūsų muzikos ekstremistas. Jam tikrai tinka kažkada Osvaldo Balakausko pasakyti žodžiai, jog kas nors turi įlįsti į neištirtus muzikos brūzgynus, kad iš jų išsineštų ne tik patirtį – ko ten nėra, bet ir atrastas brangenybes. Š. Nakas iš ten išneša naują muzikos supratimą ir savo didelio talento vertybes.

Tai liudija jo naujausias CD albumas „Šifras“. Keturi kūriniai, vienas kitą papildantys intelektualinio garsų teatro veiksmai. Šis teatras turi savo temą, kurią programėlėje skelbia Š. Nakas. Pirmiausia tai ištraukos iš partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio: „Mane vėl apima melancholija, apatija. Taip pasiilgau gyvenimo: ramaus, pilno, o čia...“, „...kas Tu esi, mano Tėvyne?“, „Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau.“

Pirmas veiksmas – „Kenotafas“ (tuščias kapas, 1995 m.) smuikui, violončelei ir fortepijonui. (Puikiai įsijautęs groja muzikalusis „Art Vio“: Ingrida Rupaitė-Petrikienė, Povilas Jacunskas ir Indrė Baikštytė.) Tai tylos muzika, iš kurios po ilgų pauzių išnyra nesikartojantys, trumpi, bet itin charakteringi garsų blyksniai. Užuominos į švelnumą ir lyriką arba – į tragizmą ir dramatiškumą. Tai modernių garsinių darinių faktūros, labai konkrečios ir kalbančios. Melancholija ir besikaupiančios negeros nuojautos. Po brutalių garsų staiga nutylama – kaip mirtis.

Antras veiksmas – „Šifras“ (2017 m.). Dar viena tylos apoteozė. Tikra laukimo atmosfera, milžiniškos pauzės, bet tyloje nesulaikoma laukimo kryptis, nepasikartojimas. Vis kintantys būgno smūgiai (išradingos Arkadijaus Gotesmano prisilietimų bangos). Staiga išgirsti, kaip tolsta varpo garsas, pajunti jo tolimą hipnozę. Taip dovanojama kontempliacija. Tačiau tas laukimas nėra atpalaiduojantis. Iš fortepijono garsų (skambina pats kompozitorius) laipsniškai iškyla realūs gyvenimo garsai: automobilio, lėktuvo motorų ūžesiai, šiugždesiai, senos vinilinės plokštelės krebždesys. Kuriama nenusakoma, stebinanti skambesių erdvė.

Trečiasis veiksmas – „Vilne“ (Vilnius, 1998 m.) – žymaus žydų poeto Mošės Kulbako poema jidiš kalba. Tai spektaklio kulminacija. Nors M. Kulbakas mirė prieš karą, ši poema skamba kaip baisi genocido nuojauta (beje, tą patį tekstą panaudojo kompozitorius Viačeslavas Ganelinas savo oratorijoje „Tylos šauksmas“):

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj: Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje. Aš – pilkuma! Aš pajuodus liepsna! Aš miestas!

Gieda pats Š. Nakas. Su neįtikima ekspresija ir kančia čia fantastiškai vienu kartu susimaišo ir daina, ir giesmė, ir baisus žmogaus riksmas. Tai labai tikra, labai realu – lyg einant į krematoriumą.

Spektaklio finalas – „Taikinys“ (2017 m.) – artimas „Šifrui“. Septynių modifikuojamų violončelių balsai (vėlgi groja pats autorius). Neįprasta garsų drama. Pauzės ir žvėriškas maurojimas. Violončelių balsų kaip violončelių jau neįmanoma atpažinti. Tai kažkas, kas turi pirmapradį balsą, kas tampa absoliučiai tikru žmogaus išgyvenimu. Įrašo kokybė nuostabiai atitinka temą, itin kruopštus studijos MAMA darbas, puikūs garso režisieriai Arūnas Zujus ir Vytautas Bedalis.

Įsimintini Š. Nako darbai, sugretinantys jo praeities ir dabarties kūrinius. Įrašas į lietuviškos muzikos aukso fondą.

Komentarai