VŽ ARCHYVAI. Kaip lietuviai traktorių kūrė

Nuo kapitalizmo užuomazgų iki pirmųjų vietinių vienaragių, nuo džiaugsmingiausių iki skaudžiausių pamokų –  tai per tris dešimtmečius „Verslo žinių“ sukauptos Lietuvos verslo kronikos. Švęsdami jubiliejų, savo skaitytojus kviečiame prisiminti, kaip kūrėsi šalies verslas, kaip formavosi rinkos, kuo gyveno ir kaip konkuravo vietos įmonės. Šis straipsnis išspausdintas 1995 m. vasarį.

Dar LTSR Aukščiausiojoje Taryboje palaiminta lietuviško traktoriaus idėja iki šiol neprasikala iš kiaušinio ir tik privati iniciatyva neleidžia jai mirti. Nors pirmojo AB „Gamega“ sukonstruoto lietuviško traktoriaus „Garliava“ gamyba stoja, o IAB „Traktorius“ plieninis žirgas vis dar joja popieriuje, UAB „Julika“, pagaminusi ir išbandžiusi mažylius traktoriukus „Juli“, balandžio mėnesį ims gaminti pirmąją jų partiją.

Tuo metu, kai privatininkai entuziastai jau gamino lietuviškąjį traktorių, Lietuvos Seimo nariai bei ministerijų pareigūnai lyg nevykusios pribuvėjos stypčiojo vietoje. O Vokietijos vyriausybės finansuojamų ekspertų parengtas išsamus NVS rinkos užkariavimo lietuviškais traktoriais planas paliko dūlėti pareigūnų stalčiuose.

Pradžioje buvo žodis

Traktorių gamybos idėją Lietuvoje dar 1988 m. iškėlė technikos mokslų daktaras Zenonas Kučinskas, tuomet dirbęs „Lietstaklių projektas“ institute.

1990 m. vasario 17 d. LTSR AT Agropramoninio komplekso ir Energetikos komisijos posėdyje, kuriam vadovavo Stanislovas Giedraitis, nusprendė „organizuoti perspektyvaus, aukšto techninio lygio, 50–60 arklio jėgų (AJ) galingumo ratinio traktoriaus gamybą“.

Ryžto suteikė tai, kad Tarybų Sąjungoje nebuvo numatyta plėsti tokių traktorių gamybos. Projekte turėjo dalyvauti Garliavos, Kazlų Rūdos remonto mechaninės, Marijampolės, Kauno autoremonto įmonės. Pagrindine variklių gamykla galėjo tapti Ukmergės „Vienybė“. Be to, organizuojant gamybą nuspręsta kooperuotis ir su Latvijos bei Estijos įmonėmis.

Vokiečiai ragina

Vokiečių firma „KHD TechnoTransfer GmbH“ (KHD), panūdusi parduoti savų traktorių gaminimo licenciją, 1989 m. ėmė žvalgytis Lietuvoje.

KHD vadovai su Mažeikių AB „Oruva“ direktoriumi Arūnu Klemanu bei p. Kučinsku ir aptarė variklių bei traktorių DX3 gamybos perspektyvas.

Fridrichas Kindleris, vienas iš KHD vadovų, tuomet rašė: „Dabartinė situacija lietuviškų traktorių gamybai yra nepakartojamai palanki“, nes Rusijoje ir Ukrainoje yra didelė DX3 tipo traktorių paklausa (apie 250.000 vnt.).

Ponas Kindleris ragino Lietuvos Vyriausybę prašyti, kad Europos Bendrija (dabar – Sąjunga) finansuotų traktorių gamybos tyrimus ir konsultacijas Lietuvoje.

Svajonių traktoriaus projektas

1992 m. gavę pinigų iš Vokietijos Vyriausybės KHD ėmė kurti traktorių gamybos Lietuvoje projektą, atsiėjusį 350.000 DM.

Buvo numatyta parduoti Lietuvai nebe pirmos jaunystės vokiško traktoriaus DX 3 licenciją ir organizuoti 46 AJ ir 80 AJ galingumo mašinų gamybą. 18% detalių būtų importuojama iš Vokietijos, o 82% gaminami 19-oje Lietuvos įmonių.

Lietuviškasis DX 3 būtų triskart pigesnis už vokiškąjį brolį ir kainuotų nuo 8.500 DM iki 11.200 DM (eksportiniai variantai: 14.800-16.200 DM). KHD ekspertų apskaičiavimais, Lietuvos Vyriausybė traktorių gamybai per 10 metų turėjo garantuoti ir gauti 109,7 mln. DM kreditą. Įgyvendinę projektą jo autoriai tkėjosi sukurti 7.000 naujų darbo vietų.

Dvi įmonės – Radviliškio žemės ūkio mašinų gamykla ir Garliavos VĮ „Jėga“ (dabar AB „Gamega“) – pretendavo surinkinėti lietuviškąjį DX 3. 1993 m. lapkričio mėnesį vokiečiai pasirinko „Jėgą“.

Įtarumas

AB „Gamega“ direktorius Algimantas Totilas sako, kad vokiečių projektas buvo rizikingas. Pardavusi licenciją KHD neįsipareigojo investuoti ir dar reikalavo įrengimus pirkti tik jų nurodytose firmose. Įtarimų kėlė vokiečių lietuviškojo DX 3 kainos skaičiavimai.

Projektas buvo svarstomas Seimo Agrariniame komitete bei Pramonės ir prekybos ministerijoje. Ministras Kazimieras Klimašauskas teigė, jog „organizuoti traktorių gamybą yra netikslinga“, mat Lietuvoje pagaminti traktoriai būtų 1,5-2 kartus brangesni už pagamintuosius NVS šalyse. Ponas Klimašauskas ragino pirkti pigesnius rusiškus ir baltarusiškus traktorius.

KHD projektas buvo paslėptas stalčiuose. „Sarmata prieš vokiečius, mūsų valdininkai jiems nepasakė nei taip, nei ne“, – sako p. Totilas. Tačiau kūrybiniai sąrėmiai tęsiasi.

Entuziastai

Traktoriados entuziastų p. Totilo ir Algimanto Kerbelio, UAB „Julika“ vadovo, nuomone, pagaminto pirmojo lietuviško traktoriaus „Garliava“ gamybos galios senka.

Per 3,5 metų AB „Gamega“ padirbinta 100 traktorių „Garliava“. Šiemet užsakyti dar du. „Kad ir kiek jų būtų, vis tiek pagaminsime ne daugiau kaip 10 traktorių, nes baigiasi šarvuočių mazgų rezervas, – sako p. Totilas. – Daugumą detalių nusipirkome prieš 4 metus iš rusų karinės technikos remonto dalinio“. Dabar pirkti tuos mazgus – brangu. Be to, gaminti 2-3 traktorius per mėnesį nėra pelninga.

„Garliavos“ lietuviškos tik skardos, svirtelės, šakutės, rėmas ir kiti niekučiai“, – sako p. Totilas. 50 AJ variklis pagamintas Vladimire (Rusija), priekiniai ratai – baltarusiško MTZ-82, vairas – kombaino SK-5, greičių dėžė – Gaz-53, važiuoklė – rusiško šrvuočio (BTR).

„Garliava“ buvo išbandyta Domeikavos žemės ūkio technikos bandymų stotyje. Lietuviškas traktorius pigesnis už panašaus galingumo lenkiškus, suomiškus ir vokiškus traktorius, tačiau brangesnis už pagamintuosius NVS šalyse. „Palyginus su konkurentais iš Rytų, „Garliava“ turi pranašumų: didesnis transportavimo greitis, manevringumas“, – sako p. Totilas.

Bronislovas Patumsis, Pramonės ir prekybos ministerijos Žemės ūkio mašinų skyriaus vyresnysis specialistas, tvirtina, jog „Garliavų“ galėta surinkti apie 5.000, jei būtų suskubta pusvelčiui nupirkti karinės technikos iš pasitraukiančios rusų kariuomenės. Prieš trejus metus „Garliava“ kainavo 8.800 rublių ir turėjo paklausą.

Tačiau lietuvišką traktorių skeptiškai vertina Lietuvos žemės ūkio technikos asociacijos (LŽŪTA) prezidentas Andriejus Jakas. „Nei arklys, nei traktorius ta „Garliava“, – šaiposi jis. Ponas Jakas įsitikinęs, kad geriau įvežti rusiškus traktorius. 40-45 AJ galingumo rusiški traktoriai kainuoja apie 12.000 Lt, o „Garliava“ perkant šarvuočių važiuoklę kainuotų per 20.000 Lt.

„Gamega“ ieško partnerių

Nesukirtusi rankom su vokiečiais ir nutraukusi „Garliavų“ surinkimą AB „Gamega“ susidraugavo su lenkų „Ursus“ gamykla. Garliaviškiai tikisi įsijungti į „Ursus“ traktorių kai kurių detalių bei mazgų gamybą.

„Su lenkais norėtume įsteigti bendrą įmonę“, – sako p. Totilas. AB „Gamega“ konstruktoriai Garliavoje jau kutinėja vieną tokį traktorių. Specialistų teigimu, Lietuvoje surinktas „Ursus“ kainuojs apie 7.000 USD (Lenkijoje – apie 12.000 USD).

Tautinis traktorius

UAB „Julika“ pasišovė gaminti grynakraujį lietuvišką traktorių – net 80% jo dalių bus gaminama Lietuvos įmonėse. Importuoti ketinama tik guolius, padangas. „Noriu savo pelningo biznio ir savo traktoriaus“, – sako UAB direktorius.

Šiemet balandžio 1 d. Kerbelis tikisi iš Mažeikių įmonės „Oruva“ gauti 50 dyzelinių variklių (17,5 ir 35 AJ galingumo). Transmisiją gamins Kauno AB „Pergalė“. „Gavę variklių, surinksime „Juli-K17,5“ ir „Juli-K35“ traktorius“, – sako UAB vadovas. Jie turėtų kainuoti 12.000-15.000 Lt. Įgyvendinusi savo projektą, po penkerių metų UAB „Julika“ turėtų gaminti 10.000 mašinų per metus.

Pasak p. Kerbelio į jų gamybą jau investuota 15 mln. Lt. „Julikos“ verslo plane buvo numatyta, kad į jų projektą reikės investuoti 62,9 mln. Lt, o mašinų gamyba atsipirks iki 2004 m. Tikimasi 9%-11% rentabilumo. „Planuotų milijonų negavome, o už kreditus dėkingi bankams“, – sako p. Kerbelis.

Konkurencijai pasirengę

Ponas Kerbelis įsitikinęs, kad nurungs rusiškus traktorius. Juoba kad nuo kovo 1 d. keičiasi PVM žemės ūkio technikai: vietoje 9% bus 18%. „Importiniai traktoriai turėtų pabrangti“, – svarsto „Julikos“ direktorius.

Negana to, UAB „Julika“ sutinka atgaivinti natūrinius mainus ir savo traktorius atiduoti žemdirbiams už grūdus bei galvijus.

Švietėjas

Didžiausias nelaimėlis iš lietuviškosios traktoriados iniciatorių – Algirdas Bielavičius, IAB „Traktorius“ direktorius. Surinkęs investicinių čekių ir pinigų iš Lietuvos gyventojų, jis nesukūrė materialinės bazės. Pernai p. Bielevičius kreipėsi į Seimą prašydamas indeksuoti išimties tvarka bendrovės įstatinį kapitalą, kuris dėl infliacijos nuvertėjo iki 14.000 Lt. Tačiau prašymas nebuvo išgirstas.

Visas p. Bielevičiaus nuveiktas darbas: kartu su AB „Koordinatė“ atlikta traktorių gamybos organizavimo analizė ir užsienio partnerių paieškos. Pasak IAB „Traktorius“ vadovo, traktorių gamybą Lietuvoje galima pradėti po 30 metų. Tokiam projektui reikėtų 36 mln. USD. Ieškodamas partnerių „Traktorius“ susirašinėjo su JAV organizacija „Self help“, „General Motors“ kompanija, užmezgė ryšius su Charkovo traktorių gamykla. Pono Bielevičiaus nuomone, dabar Lietuvoje reikia švietėjų, kurie aiškintų klasikinės traktorių gamybos schemą. „Mėginimas pradėti gamybą dabar yra politizuotas“, – sako jis.

Už ir prieš

Lietuvos žemės ūkio šulai neslepia abejingumo našlaičiui lietuviškam traktoriukui. Seimo Agrarinio komiteto pirmininkas Mykolas Pronckus sako: „Neturiu savo nuomonės, tačiau specialistai abejoja, ar mes sukurtume geresnį ir pigesnį traktorių už rusiškus bei baltarusiškus“.

Jonas Liaukonis, Lietuvos žemės ūkio inžinierių asociacijos pirmininkas, neabejoja, kad lietuviškas traktorius bus gaminamas. Bet, pasak pirmininko, jis turėtų būti vakarietiškesnis. „Dabar „Julikos“ bei „Garliavos“ traktorių eksploatacija yra brangi, kaip ir rusiškų“, – sako p. Liaukonis. Tokių traktorių eksploatacijai per metus sunaudojama 40% jo balansinės vertės, o vakarietiškųjų – tik 5%. Pono Liaukonio nuomone, jei daryti, tai gerą traktorių, arba visai jo nedaryti.

4 Komentarai