Ant interesų svarstyklių – rąstai

Įmonės, perdirbančios medieną, tarp kurių – didelė dalis baldų pramonei atstovaujančių bendrovių, bemaž nuo 2013 m. mėgina įtikinti valdžią, kad būtina keisti valstybinių miškų aukcionų sąlygas. Pramonininkai norėtų, kad pirmame aukcionų rate jiems būtų parduota apie 70% valstybinės medienos, o dėl likusios žaliavos antrame rate rungtųsi visi norintys. Medienos perdirbėjai skaičiuoja, kad, gavę pirmumo teisę pirkti žaliavą, jie savo gaminių eksportą padidintų kelis kartus. Tačiau prieš tokią tvarką stoja miškų urėdijos, skaičiuojančios sumažėsiančias pajamas, į jų stovyklą keliasi ir medienos eksportuotojai, teigiantys, kad žaliavos kaina jiems padidės. Iki šiol, regis, koziriai būdavo būtent šios lobistų stovyklos rankose – Seimas vis atidėliodavo Miškų įstatymo pakeitimus.

Praėjusią savaitę vykusiame Vyriausybės pasitarime buvo įsiklausyta į pramonininkų balsą ir pritarta naujai medienos pardavimo tvarkai. Pagal ją pirmenybė įsigyti valstybinės medienos būtų suteikta Lietuvoje veikiančioms šalies ar užsienio įmonėms, perdirbančioms didžiąją dalį įsigytos medienos. Aplinkos ministerija argumentuoja, kad tai skatins investicijas ir naujų darbo vietų kūrimą šalyje.

Pirmenybė būtų teikiama medienos perdirbėjams, per pastaruosius 3 metus panaudojusiems bent 80% medienos ir Lietuvoje turintiems bent penkis darbuotojus. Be to, jie privalės neturėti pradelstų skolų, įskaitant šalies biudžetui ir „Sodrai“. Kęstutis Mažeika, aplinkos ministras, BNS sakė, kad pirmumo tvarka būtų parduodama 40% šalies rinkai pateikiamos pačios vertingiausios medienos, o likusią dalį galėtų įsigyti visi pirkėjai. Reikalavimai dėl darbuotojų skaičiaus ir perdirbimo pajėgumų užtikrins, kad sistema negalės piktnaudžiauti medienos perpardavinėtojai.

Konkurencijos taryba, Teisingumo ministerija, Valstybinių miškų urėdija tikina, kad įstatymo projektas gali prieštarauti laisvam prekių judėjimo ES rinkoje principui – esą nauja tvarka gali būti traktuojama kaip neleistina valstybės pagalba. K. Mažeika atsako: įvertinant kitų šalių praktiką, nėra tikslinga derinti su Europos Komisija, nes tai nėra tiesioginė valstybės pagalba. Tokią tvarką mėginęs apginti tuometis premjeras Algirdas Butkevičius dar 2015 m. pateikė keletą šalių pavyzdžių, kurios medienos įsigijimo prioritetą teikia perdirbimo pramonės įmonėms. Tarp jų – Latvija, Estija, Lenkija, Švedija. Pavyzdžiui, Latvijoje iš valstybinių miškų apvaliąją medieną gali pirkti tik vietos apdirbimo įmonės, galinčios deklaruoti gamybos pajėgumą, turinčios tam tikrą darbuotojų skaičių ir sumokančios atitinkamai mokesčių į valstybės biudžetą. Regis, tokį pat modelį renkasi ir Lietuva.

Bene jautriausias lieka kainos klausimas. Ko gero, kuriant naują medienos pirkimo tvarką, reikėtų subalansuoti visų pusių interesus, pirmiausia – miškų urėdijų, apsaugant jas nuo kainų dempingavimo, kad lobistiniai pramonininkų interesai per daug nenumuštų kainos ir nesumenkintų pajamų, kurias miškų urėdijos gauna už valstybinę medieną.

Įvertinusi abiejų pusių tiesą, valdžia turi apsispręsti, kokią valstybinę politiką vykdo ir kokiam sektoriui reikia teikti prioritetą – ar kuriančiam pridėtinę vertę, steigiančiam naujas darbo vietas ir mokančiam mokesčius į valstybės biudžetą, ar žaliavos pardavėjams.

VŽ nuomone, siekis stiprinti savo šalies pramonę, kurti didesnę pridėtinę vertę yra normalus noras. Tačiau reikėtų suskaičiuoti, kur maksimalią naudą gautų šalies piliečiai. Per tuos metus, kol tęsėsi šalių ginčas, o valdžios struktūros nesiryžo priimti sprendimo, jau galima buvo užsakyti išsamią studiją geriausiai kitų šalių patirčiai įvertinti ir pateikti atsakymą, KAIP visa tai padaryti.