Skirtingi interesai, skirtingos tiesos

Medienos perdirbimo įmonės, tarp kurių – didelė dalis baldų pramonei atstovaujančių bendrovių, jau ne vienus metus mėgina įtikinti valdžią, kad būtina keisti valstybinių miškų medienos aukcionų sąlygas. Su tuo nesutinka medienos eksportuotojai bei urėdijos – esą tokia tvarka pažeistų konkurencijos sąlygas. Pagal dabar galiojančią tvarką visa mediena iš valstybinių miškų yra parduodama aukcionuose – juose gali dalyvauti tiek vietos pirkėjai, tiek užsieniečiai. Pramonininkai norėtų, kad pirmame aukcionų rate jiems būtų parduota apie 70% valstybinės medienos, o dėl likusios žaliavos antrame ture rungtųsi visi norintieji. Medienos perdirbėjai skaičiuoja, kad jei aukcionų taisyklės būtų pakeistos pagal jų pageidavimą, jie savo gaminių eksportą padidintų kelis kartus.Urėdijų atstovai, prognozuodami sumažėsiančias savo pajamas, piktinasi, kad pramonininkai nori iškovoti sau privilegijų ir nemokėti tikrosios kainos. Miškininkams antrina ir medienos eksportuotojai. Prieš išimtines teises medienos perdirbėjams ne kartą yra pasisakiusi Konkurencijos taryba. Jos verdiktas: įstatymas draudžia priimti sprendimus, kurie teikia privilegijų arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes. Šis sprendimas ilgą laiką ir sulaikė Vyriausybę nuo sprendimo. Tačiau minėto įstatymo pakeitimo projektas vis dėlto atsidūrė Seime. Ten ir tebeguli.Miškų įstatymo pakeitimai byloja, kad miškų urėdijų per elektroninę medienos pardavimo sistemą parduodamą žaliavinę medieną pirmiausia gali įsigyti šią medieną šalyje apdirbantys, perdirbantys, taip pat iš jos biokurą gaminantys ar perdirbantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių sąrašus sudaro ir kas pusmetį atnaujina ir Generalinei miškų urėdijai pateikia Ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija.Pramonininkams palankų žodį tarė ir premjeras Algirdas Butkevičius. Jis pateikė pavyzdžių, kad privilegijų savo medienos pramonės atstovams teikia ir kitos šalys – Latvija, Estija, Lenkija, Švedija. Pvz., Latvijoje iš valstybinių miškų apvaliąją medieną gali pirkti tik vietinės medienos apdirbimo įmonės, galinčios deklaruoti gamybos pajėgumą, turinčios tam tikrą darbuotojų skaičių ir sumokančios atitinkamai mokesčių į valstybės biudžetą.Ne paslaptis, kad parlamentarus atakuoja ir vienos, ir kitos stovyklos lobistai – ir visi tikina, kad tik jų tiesa yra tiesa. Vieni gąsdina, kad dėl privilegijų gamintojams užsirūstins ES institucijos, kiti apeliuoja į pridėtinės vertės kūrimo naudą. Iš abiejų barikadų pusių svaidomasi užuominomis, grasinama kompromituojama „informacija“ ir pan. Aišku viena – šioje istorijoje vieną kartą reikia padėti tašką. Valdžia turi apsispręsti ir nebestumti laiko. Kokią valstybinę politiką matome, kokiam sektoriui galima teikti prioritetus (aišku, atsižvelgiant į įstatymus) – ar kuriančiai pridėtinę vertę, ar žaliavos pardavėjams? Jei medienos perdirbimo pramonė, išsikovojusi lengvatą apsirūpinti žaliava, investuos į gamybos plėtrą, sukurs gerai mokamų darbo vietų keliems tūkstančiams Lietuvos piliečių, o šalies biudžetą papildys gausiu mokesčių srautu, išimtis pasiteisintų. Tačiau neturėtų nukentėti ir miškų urėdijos. Derėtų sukurti sistemą, sutvarkyti aukcionų tvarką taip, kad spekuliantai nepakeltų kainų – medienos kaina turi būti rinkos, tinkama, o ne spekuliacinė.