„Iliustruotoji istorija“: Alfredo Dreyfuso byla

Marie Bastian yra labai kruopšti valytoja. Ji ne tik išplauna grindis ir iškrato Vokietijos ambasados Paryžiuje šiukšlių dėžes. Ji taip pat pasirūpina išnešti šiukšles, paslėpusi jas po prijuoste.

Ponia Bastian yra uoli katalikė, todėl kasdien pakeliui iš darbo užsuka į bažnyčią. Tamsioje kertėje jos laukia karinės žvalgybos agentas, jis moka grynaisiais už ambasados šiukšles.

Šiukšlių dėžė pilna smulkiai suplėšytų popieriaus skiaučių, kad pašaliniai negalėtų perskaityti vokiečių paslapčių. Tačiau prancūzų karinės žvalgybos tarnybos agentai šiuos konfeti kruopščiai sulipdo, vildamiesi ką nors sužinoti apie priešo veiklą. Dažniausiai mozaikos dėliojimo rezultatas būna nereikšmingos atmintinės ir rašteliai, tačiau kartais šiukšlių dėžėje pasitaiko ir tikrų deimančiukų. Taip nutinka 1894 m. rugsėjo pabaigoje, kai iš šešių sumaigytų popieriaus skiaučių sudėliojamas sensacingo turinio laiškas.

„Siunčiu Jums įdomios informacijos“, – tokiais žodžiais pradedamas ranka rašytas laiškas, adresuotas Vokietijos gynybos atašė Maximilienui von Schwartzkoppenui. Toliau pateikiama slapta informacija apie Prancūzijos kariuomenės patrankų hidraulinius stabdžius ir lauko artilerijos šaudymo instrukcijų apmatai.

Šis dokumentas yra apčiuopiamas įrodymas, kad tarp aukštas pareigas einančių Prancūzijos karininkų esama vokiečių šnipo. Nutekinta informacija didelės grėsmės nekelia, tačiau išdaviką būtina išaiškinti, kol į priešo rankas nepateko tikrai svarbios informacijos. Ir kol nepasklido gandų apie saugumo spragas ir nekilo skandalas. Ant kortos pastatyta kariuomenės garbė.

Pradedama ieškoti informacijos nutekintojo, o tuomet prasideda įvykiai ir jų grandinė ilgam įklampina Prancūziją į krizę. Dar nepasibaigus skandalui, generolų veiksmai sugriauna pasitikėjimą kariuomene ir atveda Prancūziją prie pilietinio karo slenksčio.

Randamas kaltininkas

Vokietijos ambasadoje aptikti įkalčiai leidžia manyti, kad šnipas dirba kariuomenės generaliniame štabe. Karinės žvalgybos agentai tiria pasirinktų karininkų rašyseną, kol jų dėmesys nukrypsta į kapitoną Alfredą Dreyfusą. Jo rašysena stebėtinai panaši į sulipdyto dokumento braižą. Iškviesto policijos rašysenos eksperto Alphonse’o Bertillono nuomonė tokia pati.

Generalinio štabo požiūriu Dreyfusas tikrai gali būti nusikaltėlis: jis jaunas, ambicingas, tačiau užvis svarbiausia, kad jis žydas – svetimas elementas tarp karininkų, kurių daugelis yra katalikai aristokratai. Joks žydas nėra iškilęs taip aukštai kaip Dreyfusas.

Patyrusi skausmingą pralaimėjimą 1871 m. kare su Vokietija Prancūzija tampa ksenofobiška šalimi. Prancūzai ima nepasitikėti svetimtaučiais ir kitais kuo nors išsiskiriančiais žmonėmis, ypač žydais. Daugelis mano, kad tokie žmonės nejaučia tikros meilės tėvynei, kokią jaučia prancūzas. Nors Dreyfusas baigė karo akademiją puikiais pažymiais, daugelis jo kolegų karininkų nepritarė jo paskyrimui į Prancūzijos kariuomenės generalinį štabą.

1894 m. spalio pradžioje žydų kilmės kapitonas nė neįtaria, kad jo gyvenime tuoj įvyks žiaurus posūkis. Tuo metu jam puikiai sekasi: jis padarė karjerą, turi gražią žmoną Lucie ir vaikus Pierre’ą ir Jeanne, gyvena prabangiame bute prestižiniame Paryžiaus 16-ame kvartale.

Tačiau spalio 15 dienos rytą Dreyfusas gauna raštišką įsakymą tučtuojau atvykti į karo ministeriją vilkėdamas ne karinę uniformą, o civilius drabužius.

Ministerijoje sumišusį kapitoną pasitinka majoras Armand’as du Paty de Clamas ir duoda jam užduotį.

„Aš susižeidžiau ranką, – pasako majoras, rodydamas pirštinėtą ranką. – Todėl prašau Jūsų parašyti už mane laišką“, – paaiškina jis.

De Clamas pradeda diktuoti – žodis žodin tą patį laišką iš Vokietijos ambasados. Tačiau Dreyfusas nerodo nė menkiausio ženklo, kad atpažįsta laišką. Jis tiesiog pareigingai rašo. Vildamasis išprovokuoti kokią nors reakciją, majoras nemaloniai burbteli.

„Juk Jūsų rankos dreba.“

„Tai dėl to, kad man šalta“, – atsako Dreyfusas, kiek sutrikęs.

Kai tik Dreyfusas baigia rašyti, de Clamas atsistojęs uždeda ranką jam ant peties. Tada griausmingu balsu išrėžia:

„Įstatymo vardu Jus suimu. Jūs kaltinamas valstybės išdavyste.“

Priblokštas Dreyfusas bando suprasti, kas vyksta. Apimtas nevilties, jis užtikrina de Clamą esąs nekaltas, tada į kabinetą įžengia du pareigūnai.

Skandalas iškyla į viešumą

Dreyfuso kaltė nepaneigiama, nes taip nusprendė kariuomenės generalinis štabas. Sulaikytasis uždaromas į izoliatorių, čia jis nerimastingai vaikštinėja pirmyn atgal tarp keturių sienų. Apimtas nevilties, jis kūkčiodamas daužo galvą į sieną, kartodamas: „Vienintelis mano nusikaltimas yra tas, kad gimiau žydas.“

Kalėjimo sargai stebi jį kiaurą parą, jie baiminasi, kad jis nusižudys. Tačiau, nors ir ištiktas šoko, Dreyfusas giliai viduje yra įsitikinęs, kad įvyko baisus nesusipratimas. 1894 m. gruodžio 18 dieną iš kalėjimo kameros Dreyfusas rašo guodžiamą laišką žmonai, kurios nematė nuo pat sulaikymo:

„Mano mylimoji. Pagaliau priartėjo mano kančių pabaiga, mano kankinystė netrukus baigsis. Rytoj stosiu prieš teismą. Neturiu ko baimintis, esu ištikimas savo šaliai, jai atidaviau visas savo jėgas ir visus savo sugebėjimus. Miegok ramiai, mano brangioji, ir nesirūpink.“

Generalinis štabas siekė šnipinėjimo bylą išnagrinėti slaptai, tačiau informacija apie ją pasiekia žiniasklaidą. Dabar apie bylą kalba visi, o laikraščiuose mirga tūžmingų straipsnių apie žydą išdaviką.

„Prancūzai, aš jus perspėjau, kad tai įvyks!“ – skelbia laikraštis „La Libre Parole“, kurio redaktorius jau keletą metų kritikavo kariuomenę už tai, kad ši įsileidžia žydų. Anoniminiai liudytojai praneša žurnalistams, kad Dreyfusas buvęs nuolatinis Paryžiaus lošimo namų lankytojas, palikdavęs ten didžiules pinigų sumas, kad jis susitikinėjęs su moterimis abejotinose užeigose.

„Dreyfusas atskleidė mūsų valstybės paslaptis arba siekdamas pasipelnyti, arba iš neapykantos Prancūzijai“, – su giliu įsitikinimu tvirtinama viename laikraštyje.

Gatvės teismas jau pripažino Dreyfusą kaltu, 1894 m. gruodžio 22 dieną tą patį padaro ir karo teismas. Teismo nuosprendis grindžiamas vien slaptais įrodymais, su kuriais nei Dreyfusui, nei jo advokatui Fernand’ui Labori neleidžiama susipažinti. Tačiau septyni teisėjai – visi karininkai, ne teisininkai – nė kiek neabejoja: jie vieningai pripažįsta Dreyfusą kaltu dėl valstybės išdavystės. Už bausmę jam atimamos karinės regalijos ir jis iki gyvos galvos ištremiamas į Velnio salą. Be to, nuteistasis privalo padengti bylos nagrinėjimo išlaidas, iš viso 1 615 frankų ir 70 santimų.

Netenka karinių regalijų

Dreyfuso pasaulis subyra į šipulius, o prancūzų spauda tuo metu toliau aptarinėja bylą.

„Teisingumas įvykdytas“, – teigiama pirmajame „Le Temps“ puslapyje. Niekas, išskyrus Dreyfuso artimuosius, neabejoja karo teismo sprendimu. Likusieji Prancūzijos gyventojai tiesiog jaučia palengvėjimą, kad išdavikas pasirodė nesąs vienas iš saviškių.

„Žydai, lauk iš Prancūzijos! Prancūzija prancūzams!“ – rašo „La Libre Parole“, ir daugelis tam pritaria.

Praėjus dviem savaitėms po nuosprendžio paskelbimo, vieną niūkų ir šaltą rytą atliekama bylos užbaigimo ceremonija. Karinę uniformą vilkintis Dreyfusas atvedamas į aikštę priešais Paryžiaus karo akademiją. Generolas išsirikiavusių kareivių akivaizdoje paskelbia, kad kalinys yra nevertas nešioti ginklą.

„Prancūzų tautos vardu aš atimu jūsų karines regalijas!“ – sušunka jis.

„Aš prisiekiu, kad jūs atimate karines regalijas iš nekalto žmogaus. Tegyvuoja Prancūzija!“ – pakėlęs dešinę ranką atsako Dreyfusas. Tačiau jo protestą užgožia trankūs būgnai.

Priėjęs karininkas nuo nuteistojo uniformos nuplėšia sagas, galionus ir epoletus. Visos puošmenos buvo iš anksto atardytos, kad neklusnūs siūlai nesugadintų dramatiško efekto. Tada jis paima iki pusės įpjautą Dreyfuso kalaviją ir perlaužia jį pusiau.

Dreyfusas jau ne karininkas. Jis negarbingai išmestas iš bendruomenės, kuri jo niekada ir nelaikė savu.

Nauji įkalčiai slepiami

Pažemintas ir netekęs karinių regalijų, Dreyfusas 1895 m. vasario 21 dieną įsodinamas į laivą, turintį nuplukdyti kalinį į Prancūzijos Gvianos regioną Pietų Amerikoje, o iš ten jis bus nugabentas į Velnio salą. Jis pasmerktas likusį gyvenimą praleisti belaisvių kolonijoje, įkurtoje šiame atogrąžų pragare.

Prancūzijoje gyvenimas toliau teka sava vaga, ir keblioji šnipinėjimo byla nugrimzta užmarštin. Tačiau po metų valytoja Marie Bastian perduoda dar vieną maišą su nerimą keliančio turinio šiukšlėmis. Žvalgybos agentai iš skiaučių sudėlioja neišsiųstą Vokietijos gynybos atašė laišką prancūzų majorui vardu Esterhazy.

Karinės žvalgybos tarnybos „Deuxi?me Bureau“ vadovui pulkininkui leitenantui Georges’ui Picquart’ui kyla įtarimas. Galbūt Prancūzija į Velnio salą ištrėmė nekaltą žmogų?

Picquart’as slapta pradeda naują tyrimą. Tuo metu, kai buvo nagrinėjama Dreyfuso byla, jis dar nebuvo žvalgybos tarnybos vadovas, todėl jam asmeniškai nieko negresia.

Paaiškėja, kad laiško adresatas yra karininkas, dirbęs generaliniame štabe tuo pačiu metu kaip ir Dreyfusas. Kolegos majorą Ferdinandą Walsiną Esterhazy pažįsta kaip iki ausų skolose įklimpusį vyrą, liūdnai pagarsėjusį palaidu gyvenimu. Taigi grėsmė saugumui akivaizdi.

1896 m. vasarą karinės žvalgybos tarnybos vadovui pavyksta gauti majoro rašysenos pavyzdį. Nelieka abejonių, kad Esterhazy buvo tikrasis laiško, už kurį prieš dvejus metus buvo nuteistas Dreyfusas, autorius.

Picquart’as turi įrodymų, leidžiančių demaskuoti pavojingą išdaviką ir ištaisyti klaidą. Tačiau jo viršininkai reaguoja visiškai kitaip, nei pavaldinys tikėjosi. Užuot liepęs tučtuojau imtis veiksmų, generolas Charles’is Arthuras Gonse’as apstulbusio pulkininko leitenanto paprašo niekam neatskleisti šios informacijos.

Aukščiausi kariuomenės vadai nenori atnaujinti Dreyfuso bylos, nes tauta neturi sužinoti, kad karo teismas pasmerkė mirti atogrąžose nekaltą žmogų. Jie žino, kad ant kortos pastatyta kariuomenės garbė.

Taigi Gonse’as yra pasirengęs leisti Dreyfusui mirti Velnio salose, o Esterhazy palikti nenubaustą. Šitoks cinizmas sukrečia Picquart’ą.

„Tai pasibjaurėtina, pone generole. Aš tikrai nenusinešiu šios paslapties į kapą“, – pareiškia jis.

Picquart’o protestas neduoda jokios naudos, tik kainuoja jam karinės žvalgybos tarnybos vadovo postą. 1896 m. gruodį jis išsiunčiamas į nereikšmingą užduotį Sacharos gilumoje, nes ten negali kelti sąmyšio. Generolai patenkinti – kol Prancūzijos laikraščiuose nepasirodo Esterhazy pavardė.

Picquart’as atskleidė savo paslaptį advokatui, taip informacija buvo perduota kitiems ir pateko į spaudą.

Rašytojas kaltina kariuomenę

Šnipinėjimo byla Prancūzijoje vėl tampa svarbiausia pokalbių tema. Esterhazy įtarimai dar nepatvirtinti, tačiau kai kurie prancūzai ima abejoti oficialia bylos versija. Vis dėlto daugelis atsisako tikėti nepagrįstais gandais.

Žiniasklaidoje, tarp intelektualų, fabrikuose ir prie pietų stalo verda diskusijos, kaitinančios žmonių protus, visa Prancūzijos visuomenė pasidalija į dvi stovyklas. Vienoje stovykloje yra Dreyfuso šalininkai, siekiantys, kad žydų kapitonas būtų išteisintas. Tarp jų ypač daug socialistų ir intelektualų. Dreyfuso priešininkų stovykla – nacionalistai, aristokratija ir konservatoriai – priešingai, reikalauja ginti kariuomenės garbę.

Generolai nusprendžia visam laikui nutildyti skandalą padarydami apsukrų manevrą. Esterhazy apkaltinamas šnipinėjimu, tačiau teismo procesas prieš jį yra gryna vaidyba, nes teismo nuosprendis yra nulemtas iš anksto. 1898 m. sausio 11 dieną karo teismas karininką išteisina. Tačiau suimamas buvęs karinės žvalgybos tarnybos vadovas Picquart’as, kuris buvo iškviestas į teismą kaip liudytojas, – pasak karo ministerijos, „dėl aplinkybių, kurios išaiškėjo per Esterhazy teismo procesą“.

Karo teismo sprendimas sukelia daugelio pasipiktinimą. Savo pykčio daugiau negali tramdyti ir žmonių mėgstamas rašytojas Émile‘is Zola.

Praėjus dviem dienoms nuo Esterhazy išteisinimo, dienraštyje „L‘Aurore“ išspausdinamas atviras Zola laiškas valstybei.

„J’accuse...!“ „Aš kaltinu...!“ – piktai išrėžia Zola. Šie žodžiai stambiu šriftu parašyti pirmame dienraščio puslapyje. Toliau jis aršiai kritikuoja ne vieną generolą ir mini jų pavardes. Jie kaltinami melavę ir padarę vieną didžiausių epochos nusikaltimų. Dreyfuso teismo procesas, anot Zola, yra „šėtono suplanuota teismo klaida“. Rašytojas taip pat kaltina karo ministeriją pasibjaurėtinu neapykantos žydams kurstymu Prancūzijoje.

Prisipažįsta klastojęs įrodymus

Už šį straipsnį Zola nuteisiamas 3 tūkst. frankų bauda ir metus kalėti. Į jį taip pat nukrypsta nacionalistų neapykanta.

„Mirtis Zola, tegyvuoja kariuomenė!“ – garsiai šūkaujama rašytojui pasirodžius viešumoje. Į jo namų langus laidomi akmenys, jis kasdien paštu gauna siuntų su išmatomis. Zola atsisako atlikti paskirtąją bausmę, o teismui paskelbus nuosprendį, pabėga į Angliją.

Pasitraukdamas jis palieka sumaišties apimtą Prancūziją. Šalyje kasdien vyksta demonstracijos, riaušės, dvikovos ir muštynės, o kai kurių miestų, pvz., Nanto, Tulūzos, Monpeljė, Havro ir Orleano, gatvėse siautėja gaujos. Jos muša žydus, plėšia žydų parduotuves ir degina Zola vaizduojančias lėles.

Spaudoje vis garsiau girdimas reikalavimas paviešinti slaptąjį dokumentą, kurį karo ministerija pateikė byloje prieš Zola. Tai esą pulkininko leitenanto Hubert’o Josepho Henry rastas „neginčijamas įrodymas“, kad Dreyfusas kaltas, tačiau niekam neleidžiama su juo susipažinti.

Spaudimas auga, kol galiausiai 1898 m. rugpjūtį Henry yra priverstas prisipažinti. Tasai „neginčijamas įrodymas“ yra klastotė, kurią jis sulipdė iš įvairių laiškų. Henry prisipažįsta pats įrašęs Dreyfuso vardą suklastotame dokumente.

„Aš tai padariau tėvynės labui“, – teigia karininkas, nerodydamas nė menkiausios atgailos.

Sensacinga žinia apie kariuomenės klastotę pakursto Dreyfuso šalininkus. Didelė žiniasklaidos dalis ima atvirai reikalauti atnaujinti Dreyfuso bylą.

Vyriausybėje ir kariuomenėje dėl skandalo kai kam nulekia galvos: karo ministras atsistatydina, 1894 m. Dreyfuso bylą tyręs prokuroras išmetamas iš kariuomenės, tas pats nutinka ir tikrajam šnipui Ferdinandui Walsinui Esterhazy.

Generolai, iki šiol dangstę išdaviką, dabar jį paaukoja. Tačiau nušalinimo priežastis nėra susijusi su Dreyfuso afera. Majoras esą atleidžiamas dėl netinkamo elgesio.

Henry, kuris sėdi karo kalėjime nuo tada, kai prisipažino klastojęs dokumentus, nelaukia, kol jam bus paskirta bausmė. 1898 m. rugpjūčio 31 dieną jis skutimosi peiliuku persipjauna gerklę. Dreyfuso priešininkai laiko „patriotą“ klastotoją kankiniu ir mano, kad jį nužudė kairiųjų pažiūrų politikai.

Dreyfusas grįžta namo

Vienintelis prancūzas, ničnieko nežinantis apie sąmyšį Prancūzijoje, yra pagrindinis šios istorijos veikėjas. Kalėdamas už 8 tūkst. kilometrų Alfredas Dreyfusas negauna jokių žinių iš išorinio pasaulio ir mano, kad visi jį užmiršo.

1899 m. birželio 5 dieną į kalinio trobelę Velnio saloje įžengia sargybinis ir įteikia Dreyfusui pranešimą. Perskaitęs, jis nesitveria džiaugsmu: spaudžiamas naujos vyriausybės, kuriai vadovauja kairiųjų pažiūrų Émile’is Fran?ois Loubet, apeliacinis teismas nusprendė atnaujinti Dreyfuso bylą. Dreyfusas stos prieš naują karo teismą Šiaurės Prancūzijos Reno mieste.

„Aš išplaukiu iš čia penktadienį, – rašo Dreyfusas telegramoje, kurią jam leidžiama išsiųsti žmonai Lucie. – Apimtas didžiulio jaudulio laukiu tos akimirkos, kai galėsiu laikyti tave savo glėbyje.“

Daugiau kaip po ketverių Velnio salose praleistų metų grįžęs į Prancūziją Dreyfusas vėl apsivelka karinę uniformą, tačiau iš jo likęs tik šešėlis. Jis pražilęs, sudžiūvęs kaip šakalys, nuo prastos mitybos sugedę dantys. Nuo ilgo tylėjimo jis beveik prarado balsą ir tegali kimiai šnabždėti.

Tas kelias savaites iki teismo proceso pradžios Dreyfusas yra pasaulio dėmesio centre, o į Reną stebėti dramos plūsta užsienio žurnalistai. Pats Dreyfusas neabejoja, kad teisingumas galų gale triumfuos. Prasidėjus teismo procesui atrodo, kad jis teisus. Jo šnipinėjimo įrodymai vienas po kito atmetami – jie buvo suklastoti Hubert’o Josepho Henry. Kartu su kolega Armand’u du Paty de Clamu, pripažinusiu Dreyfusą kaltu 1894 metais, jis suklastojo keletą dokumentų.

Net Dreyfuso priešininkai nujaučia, kokia bus bylos baigtis. 1899 m. rugsėjo 9 dieną paskelbiamas teismo nuosprendis.

Spauda nuosprendį vadina farsu

Karo teismo sprendimas priimtas penkiais balsais „už“ ir dviem balsais „prieš“. Teisėjai daugelio proceso stebėtojų nuostabai pripažįsta Dreyfusą kaltu valstybės išdavyste – tačiau... švelninančiomis aplinkybėmis. Jis nuteisiamas 10 metų kalėti.

Užuot pripažinęs, kad buvo nuteistas nekaltas žmogus, Reno karo teismas nusprendė ginti generolus. Dreyfuso vieninteliai žodžiai buvo tokie: „Pasirūpinkite mano žmona ir vaikais.“ Jis nebesitiki kada nors išeisiąs į laisvę. Tačiau triukšmas nenutyla. Svarbiausi prancūzų laikraščiai bylą vadina farsu, o Prancūzijos vyriausybė apipilama piktais laiškais iš užsienio.

„Jūs, pone, esate purvinos tautos vadovas“, – rašo britų intelektualai ne mažiau nustebusiam Prancūzijos prezidentui Émile’iui Loubet. Net ultradešiniųjų pažiūrų italų rašytojas Gabriele D’Annunzio, kuris tikrai nemėgsta žydų, stebisi.

„Nėra jokios abejonės, kad šį kartą Judas yra nekaltas“, – pareiškia jis prancūzų diplomatui. Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija teismo sprendimą pavadina prieštaraujančiu sveikam protui.

1899 m. antrą rugsėjo savaitę Londone, Čikagoje ir kituose didmiesčiuose susirenka didžiulės minios žmonių, įniršę demonstrantai degina Prancūzijos vėliavas. Pyktis Prancūzijai stiprėja, kol prezidentas Émile’is Loubet asmeniškai įsikiša ir rugsėjo 19 dieną amnestuoja Dreyfusą.

Visi nemalonumai, regis, iškart baigiasi. Tačiau ne Dreyfusui, nes prezidento malonė nepanaikina teismo nuosprendžio, pagal kurį jis pripažintas šnipu.

„Kada nors, priėmus galutinį teismo nuosprendį, Prancūzija sužinos, kad esu nekaltas“, – rašo Dreyfusas viename pareiškime.

Dreyfusui teko ilgai laukti teisingumo. Tik 1906 m. liepos 12 dieną – praėjus 12 metų po pirmojo karo teismo – civilinis teismas galų gale panaikina Dreyfuso nuosprendį ir jį išteisina.

„Karo teismo nuosprendis yra negaliojantis. Jį nulėmė klaidos ir neteisybė“, – rašoma teismo nutartyje.

Po savaitės, 1906 m. liepos 20 dieną, Dreyfusas vėl stovi Paryžiaus karo akademijos aikštėje, kurioje 1894 m. buvo pažemintas. Naujoje ceremonijoje jam sugrąžinamos karinės regalijos, suteikiamas majoro laipsnis, jis taip pat apdovanojamas Prancūzijos garbės legiono ordinu – aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu. Daugelis generolų, kurie buvo susimokę sugriauti jam gyvenimą, išleidžiami į pensiją.

„Tegyvuoja Dreyfusas! Tegyvuoja Dreyfusas!“ – giedrame Paryžiaus danguje aidi kareivių šūksniai.

„Ne, – atsako Dreyfusas ir ištiesia savo nugarą. – Tegyvuoja respublika, tegyvuoja tiesa!“

Jau 1907 m. spalį dėl silpnos sveikatos jis yra priverstas atsisakyti karjeros, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui vėl grįžta į kariuomenės gretas. Alfredas Dreyfusas mirė 1935 m. liepos 12 dieną, jam buvo 75-eri m.