CŽV agentas, buvęs KGB informatoriumi
Aldricho Ameso skola didėja. 1984 m. rugsėjį aukšto rango CŽV agento skyrybos kainuoja brangiai, o jo naujoji mergina kolumbietė Rosario mėgsta prabangą, bet neturi darbo. Pora išleidžia gerokai daugiau pinigų, negu Amesas uždirba žvalgybos tarnyboje.
Po susitikimo su skyrybų advokatais Niujorke Amesas sėda į traukinį, vyksta namo į Vašingtoną ir mąsto apie savo galimybes. Greitai šalin nuveja mintį apie papildomą darbą vietiniame visą parą dirbančiame kioske. Jeigu į kioską užsuks koks kolega iš CŽV, bus labai gėda. Jis pasvarsto ir apie banko apiplėšimą. Tačiau norint sumokėti 50 tūkst. JAV dolerių skolą, reikėtų apiplėšti ne vieną banką – pamąsto.
Į galvą šauna ir trečia išeitis. 43 metų Amesas dirba su baisiu priešu – Sovietų Sąjunga ir turi prieigą prie labai konfidencialios informacijos apie žvalgus, dirbančius priešo teritorijoje. Jeigu sovietų slaptajai tarnybai KGB jis išduotų bent mažą dalį turimos informacijos, KGB tikrai sumokėtų tiek, kad užtektų skolai grąžinti.
Traukiniui atvažiavus į „Union Station“ stotį Vašingtone, Amesas nuveja šalin beprotišką mintį. Tačiau po pusmečio nebepajėgia atsispirti pagundai. Aldrichas Amesas įgyvendina savo išdavikišką planą: it dangaus pasiuntinys pasirodo KGB. Tampa vienu vertingiausių Sovietų Sąjungos šnipų per visą istoriją. Devynerius metus Amesas dirba abiem pusėms, maudosi piniguose, nulemia ne vieną mirtį, o KGB klaidina amerikiečius ir nukreipia jų dėmesį, kad tik aukso paukštė nebūtų atskleista.
Pirmą kartą išgeria dėl drąsos
Devintame XX amžiaus dešimtmetyje Amesą persmelkia abejonės dėl karjeros CŽV. Jis jaučia, kad vadovybė nekreipia dėmesio į jo ataskaitas, jeigu jos nesutampa su vadovų pažiūromis. Apskritai ar amerikiečiai visada yra „the good guys“ („geri vaikinai“)?
Dirbdamas CŽV 1985 m. pavasarį jis susitinka su Sovietų ambasados Vašingtone darbuotojais. Amesas veikia prisidengęs slapyvardžiu. Jis teigia, kad dirba specialistų grupėje, kuri domisi Sovietų Sąjunga, tačiau iš tiesų jo užduotis yra verbuoti CŽV šnipus.
Balandžio 16 dieną, prieš eidamas į ambasadą susitikti su kontaktiniu asmeniu, išgeria. Vestibiulyje sargui atsargiai perduoda voką, adresuotą ambasados KGB vadovui. Laiške Amesas pateikia rusų, kuriems CŽV moka atlyginimą, pavardes ir už šią informaciją paprašo 50 tūkst. JAV dolerių.
Po mėnesio jis dar kartą apsilanko ambasadoje. Jį nuveda į kambarį, įžengus rusas tyliai paspaudžia jam ranką ir perduoda raštelį. Tikriausiai rusai bijo, kad ambasadoje klausomasi.
„Džiaugiamės galėdami priimti jūsų pasiūlymą“, – teigiama raštelyje.
Mieste susitikus pietų Amesui perduodami 50 tūkst. JAV dolerių. Pinigai suvynioti į rudą popierių ir paslėpti pirkinių maišo dugne. Rimtos skolos problema išspręsta, tačiau baimė ir godumas įtraukia Amesą į dvigubo agento žaidimą.
Nedaug kas žino jo vardą
Pagrindinėje KGB buveinėje Maskvoje rusai negali patikėti savo sėkme. Nuo pat pradžių su Amesu labai diskretiškai dirba vyriausieji KGB pareigūnai. Norint jį kuo labiau apsaugoti, tik septyniems KGB darbuotojams atskleidžiama jo tapatybė. Didžiausias agentams gresiantis pavojus yra patekti į savų išdavikų spąstus.
KGB netrukus išsiaiškina, kad Amesas tikrai egzistuojantis žmogus, o ne CŽV gudrybė, kurios tikslas yra paskleisti dezinformaciją. Pirmos jo pateiktos informacijos vertė nekelia abejonių. 1985 m. birželį jis pats vėl susisiekia su KGB ir perduoda sovietų diplomatų, žvalgybos pareigūnų ir mokslininkų, dirbančių amerikiečiams, sąrašą. Tai tikra katastrofa CŽV. Vienu smūgiu Amesas sugriovė visą tinklą, kurį amerikiečiai kūrė daugelį metų.
Amesas perdavė sąrašą su pavardėmis, norėdamas apsisaugoti. Prieš kelias savaites FTB sulaikė JAV karinio jūrų laivyno pareigūną Johną Anthony Walkerį, kuris keletą metų dirbo Sovietų Sąjungos šnipu. Amesas baiminasi, kad Johną Anthony Walkerį bus išdavęs KGB dirbantis CŽV agentas, jis gali nusitaikyti ir į patį Amesą.
Jo skaičiavimai pragmatiški. Kuo daugiau vertingos informacijos jis perduos KGB, tuo geriau rusai juo rūpinsis, be to, jei CŽV šnipai mėgins jį atskleisti, jis juos pašalins iš savo kelio. Norėdamas išsigelbėti, jis tampa CŽV kontaktinių asmenų budeliu.
Bogotoje susitinka su KGB
Per artimiausius metus daugelis Ameso sąraše pateiktų žmonių dingsta Sovietų Sąjungoje be žinios. JAV jų kontaktiniai asmenys, vadinamieji kontrolės pareigūnai, nebegauna iš savo žvalgų jokių žinių. Daugelis jų visiškai slaptai atšaukiami iš užsienio postų, grąžinami namo, tardomi KGB agentų, o vėliau nužudomi.
KGB asmeniškai informuoja partijos lyderį Michailą Gorbačiovą, kad jie turi svarbų slaptos informacijos teikėją CŽV, atskleidžiantį Sovietų Sąjungos išdavikų pavardes. Tačiau net Gorbačiovas nesužino tikrojo Ameso vardo.
Kol KGB likviduoja išdavikus, Amesas pirmą kartą susitinka su savo kontrolės pareigūnu, slapyvardžiu Vladas, akis į akį. Paprastai jie bendrauja per Vašingtone esantį tarpininką, bet 1985 m. Amesui lankant savo merginos Rosario šeimą Kolumbijoje, jiedu susitaria susitikti Bogotos prekybos centre.
Kaip sutarta, Amesas laukia po pažastimi laikydamas žurnalą „Time“ ir staiga už nugaros išgirsta balsą:
„Atsiprašau, ar mudu nebuvome neseniai susitikę Paryžiuje?“
„Ne, bet galbūt mes matėmės Vienoje“, – atsako Amesas. Toks buvo sutartinis slaptažodis.
Kontrolės pareigūnas Vladas yra patyręs KGB generolas leitenantas, įkopęs į penktą dešimtį, raumeningas, žilstelėjęs. Jis pasodina Amesą ant užpakalinės automobilio sėdynės, užmaskuoja jį kepure su snapeliu, apvynioja šaliku ir nuveža į Sovietų Sąjungos ambasadą. Nedideliame ambasados kabinete kontrolės pareigūnas apkabina Amesą ir pakšteli į abu skruostus, išgeria degtinės už taiką pasaulyje ir kalbasi apie bendrus reikalus.
Melo detektorius nieko neatskleidžia
Vladas paduoda Amesui 50 tūkst. JAV dolerių grynaisiais ir jiedu atsisveikina. Už šiuos pinigus Amesas kartu su Rosario įsigyja butą Kolumbijos kurorte, ir pora ima mėgautis prabangiu gyvenimu.
VERSLO TRIBŪNA
Didėjanti pasaulinė konkurencija dėl investicijų, neapibrėžta geopolitinė padėtis ir nestabili vidaus politinė aplinka skatina ekspertus ieškoti naujų būdų pritraukti užsienio kapitalą. Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“ skelbia, kad 2024 m. patvirtinti 47 investiciniai projektai, kurie Lietuvoje sukurs 3 tūkst. naujų darbo vietų ir pritrauks 351 mln. eurų investicijų. Šie rezultatai rodo, kad šaliai pavyko prisitaikyti prie pasikeitusios realybės ir pasiekti gerų TUI rezultatų. Vis dėlto, ekspertų teigimu, sumažėjęs globalus investuotojų aktyvumas daro tiesioginę įtaką ir mūsų regionui. Būtent atsakymų, kaip išlaikyti Lietuvos konkurencingumą, bus ieškoma rugsėjo 26 d. vyksiančiame jau ketvirtajame „Foreign Investors Annual Summit 2025“.
Jei golfo entuziasto pasiteirausite, kokie yra svarbiausi veiksniai, kurie lemia žaidimo sėkmę ir kokybę, jis neabejotinai įvardins ir golfo laukų vejos tinkamą priežiūrą. Kodėl tai svarbu? Tinkamai prižiūrimi golfo laukai ir jų veja lemia ne tik bendrą žaidimo kokybę, žaidėjų patirtį, lazdų ir strategijos pasirinkimą, bet ir žaidėjų saugumą, prisideda prie aplinkosaugos ir tvarumo, galiausiai – turi reikšmės klubo reputacijai ir turi įtakos jo ekonominiams rezultatams.
Šakinius krautuvus bei sandėliavimo techniką parduodanti, nuomojanti ir remontuojanti UAB „Krautera“ tvirtina savo pozicijas rinkoje. Bendrovė įsigijo toje pačioje srityje veikiančią UAB „Nirlita“, taip išplėsdama veiklos geografiją į Vakarų bei Šiaurės Lietuvos regionus, ir šiemet planuoja išlaikyti stabilų augimo tempą.
2024 m. Kanadoje nuskambėjusi byla tarp keleivio Jake’o Moffatto ir „Air Canada“ tapo postūmiu diskusijoms apie dirbtinio intelekto (DI) atsakomybę. Klientas siekė kompensacijos už skrydžio bilietus, remdamasis bendrovės tinklalapyje veikiančio chatbot nurodymais. Nors chatbot informavo, kad prašymą dėl kompensacijos galima teikti po bilietų įsigijimo, oficialios bendrovės taisyklės numatė priešingai – kompensacija skiriama tik prieš perkant bilietus. „Air Canada“ bandė gintis teigdama, kad chatbot yra „atskiras subjektas“, už kurio veiksmus avialinijos neatsako.
Grįžus į Vašingtoną laukia CŽV darbuotojams privalomas, kas penkerius metus atliekamas testas melo detektoriumi. Amesas pradeda nerimauti, todėl kreipiasi patarimo į savo kontrolės pareigūną. Sklinda gandai, kad KGB yra sukūręs metodą, kaip apgauti melo detektorių. Jis mano, kad tai – kokia magiška piliulė, bet greitai nusivilia.
„Išlikite ramus, gerai išsimiegokite naktį, suvalgykite rimtus pusryčius ir įtikinkite klausinėtoją, kad jums reikia pagalbos atsakant į visus klausimus“, – pataria sovietų atstovas.
Amesui sekasi puikiai tol, kol jo nepaklausia, ar kada nors užsienio žvalgybos tarnybos bandė jį įdarbinti.
Melo detektoriaus kreivė šoktelėjo. Klausinėtoja leido padaryti kelių minučių pertrauką, tuomet uždavė klausimą dar kartą. Tuo metu Amesas pagalvojo, kad iš tiesų KGB niekada nebandė jo verbuoti, jis pats susisiekė su šia tarnyba. Kai jis antrą kartą atsakė į šį klausimą, melo detektoriaus kreivė buvo rami. Jis išlaikė testą, todėl jaučiasi nepažeidžiamas.
KGB užleidžia storą dūmų uždangą
Amerikiečių šnipai dingsta vienas po kito, todėl CŽV paveda tyrėjų grupei išsiaiškinti, kas vyksta. Ilgą laiką stebimas CŽV agentas Edwardas Lee Howardas, kuris 1985 m. rudenį dezertyravo į Maskvą, tačiau būgštaujama, kad išdaviko esama ir Vašingtone.
O KGB skleidžia dezinformaciją, norėdamas nukreipti dėmesį nuo Ameso. Anoniminis asmuo susisiekia su CŽV pareigūnu Bonoje ir pateikia klaidingą informaciją, jog KGB rado būdą, kaip perskaityti vidinę CŽV korespondenciją, einančią per centrinį ryšių palaikymo centrą Virdžinijoje. KGB taip pat nutekina informaciją apie tai, kad dezertyras Edwardas Lee Howardas atskleidė daugelį CŽV šnipų.
Amesas ir toliau teikia KGB konfidencialias CŽV ataskaitas, patenkančias ant jo stalo, o KGB jam moka dešimtis tūkstančių dolerių. 1986 m. vasarą Amesas išsiunčiamas į JAV ambasadą Romoje. Čia jis ir Rosario švaistosi pinigais. Aldrichas Amesas paaiškina Rosario, kad jis staiga praturtėjo, nes studijų laikų draugas padėjo tinkamai investuoti pinigus.
Pora valgo brangiausiuose miesto restoranuose, Amesas dėvi pagal užsakymą siūtas eilutes, siuvasi marškinius su monogramomis, riešą apjuosia „Rolex“ laikrodžiu ir vairuoja sportinį automobilį. Jo dantys pageltę nuo daugelio metų rūkymo, tad odontologas uždeda baltai tviskančias karūnėles. Savo madingiems apartamentams Rosario užsako prašmatnių baldų.
Rosario kilusi iš garbingos, bet neturtingos Kolumbijos šeimos. Jos velionis tėvas buvo provincijos gubernatorius. Amesas viešai pasakoja įtikinamą istoriją, kad pinigus jie gavo iš Rosario motinos. Jis atidaro sąskaitą uošvės vardu ir įneša ten KGB pinigus.
Senus draugus siunčia myriop
1987 m. vasarą Romoje Amesas susitinka su savo kontrolės pareigūnu. Jis slapčia nugabenamas į specialiai įrengtą patalpą sovietų gyvenamajame komplekse mieste.
„Šį kambarį įrengėme specialiai jums“, – paaiškino kontrolės pareigūnas. Kambario sienos dvigubos, o ertmėje tarp sienų sklinda muzika, todėl iš išorės elektroniniais prietaisais negalima klausytis pokalbių.
„Ar galėčiau jūsų šio to paklausti kaip profesionalus žvalgybos pareigūnas kito profesionalaus žvalgybos pareigūno? Prašau, tik neįsižeiskite“, – paprašė kontrolės pareigūnas.
Amesas patikina, kad neįsižeis.
„Mūsų praktikoje pasitaikydavo, – tęsė kontrolės pareigūnas, – kad žmonės nepapasakodavo visko, ką žinodavo, – ypač apie jiems svarbius žmones.“
Kontrolės pareigūnas pataiko kaip pirštu į akį. Amesas pažįsta dar du CŽV agentus, kurių neatskleidė. Sergejus Fedorenka, buvęs sovietų diplomatas Niujorke, su kuriuo Amesas aštuntajame XX a. dešimtmetyje susibičiuliavo ir išgėrė ne vieną butelį raudonojo vyno šlykštėdamiesi KGB galia ir veiklos metodais. Kitas asmuo – rusų mokslininkas, kuriam CŽV suteikė slapyvardį Byplay. Amesas buvo jo kontrolės pareigūnas aštuntojo XX a. dešimtmečio pabaigoje. Jiedu susidraugavo.
„Nagi, mano drauge, – tęsė kontrolės pareigūnas, – ar norėtumėte dabar ką nors nurodyti?“
Amesas akimirką pamąsto. Jis žino, kad KGB suėmė ir mirties bausme nubaudė daugelį jo sąrašo žmonių.
„Yra dar du šnipai“, – taria jis ir nurodo pavardes.
Amesas gauna šūsnį dolerių naujomis kupiūromis, grįžta namo, nusigeria ir gulasi miegoti. Kitą dieną vėl geria, o paskui svirduliuoja Romos gatvėmis, todėl jį sulaiko policija ir išsiveža.
Amesui būnant Italijoje, visa iš KGB gauta suma sudaro milijoną JAV dolerių. Teigiama, jog antra tiek pinigų jo laukia sąskaitoje Maskvoje. KGB jam parodo žemės sklypo Sovietų Sąjungoje nuotraukas. „Čia matote gražų žemės sklypą ant upės kranto, jis priklausys jums amžinai“, – paaiškinama prieraše. Nurodoma, kad jame Amesas gali pasistatyti vasarnamį, jeigu kada nors nuspręstų dezertyruoti į Sovietų Sąjungą.
Tuo metu amerikiečiai buvo praradę 13 žmonių priešo teritorijoje, o CŽV ir FTB aklai klaidžiojo negalėdami rasti kaltininko. Netekusios vilties tarnybos pažadėjo milijono JAV dolerių atlygį tikėdamosi, kad šitaip sugundys KGB agentą pasiduoti.
Kai 1988 m. KGB vadovai Maskvoje išgirdo apie atlygį, nusprendė amerikiečiams duoti tai, ko šie nori. Buvo paskirtas aukšto rango KGB pareigūnas, jis turėjo pasiduoti amerikiečiams ir prisipažinti esąs šnipas. Jis turėjo nuolat teikti suklastotus dokumentus, rodančius, kaip KGB agentai, atlikę rimtą detektyvų darbą, patys išaiškino daugelį CŽV šnipų.
Tačiau Amesas nebuvo saugus. CŽV ir toliau bijojo išdaviko. Aukų skaičius buvo pernelyg didelis, kad būtų nereikšmingas, o ir Ameso nevaržomas švaistymasis pinigais atkreipė dėmesį.
Kai Aldrichas ir Rosario 1989 m. grįžo į JAV ir nusipirko prabangią vilą, sumokėjo už ją 540 tūkst. JAV dolerių grynaisiais. Buvo teigiama, kad namas – Rosario motinos dovana, tačiau viena artimiausių poros draugių, kolegė iš CŽV Diana Worthen ėmė tuo abejoti. Ji pažinojo porą daug metų ir prisiminė, kaip jiedu skundėsi finansiniais sunkumais. Rosario spintoje staiga atsirado daugiau kaip 500 porų batelių, Aldrichas vairuoja naujutėlį „Jaguar XJ-6“, be to, įsigytą vilą žadama renovuoti.
Nepaisydama sąžinės priekaištų, Diana Worthen susisiekė su CŽV vidaus tyrėjais, ir šie patikrino poros pinigų srautus. CŽV slaptai išsiuntė agentą į Kolumbiją išsiaiškinti, ar uošviai iš tiesų yra tokie turtingi, tačiau agentas labai prastai atliko savo darbą, o ataskaitą pagrindė paskalomis ir gandais. Amesas išteisintas. Be to, puikiai pasirodė dar kartą tiriamas melo detektoriumi.
Demaskuoti padėjo senos banko ataskaitos
1991 m. CŽV ir FTB suburia bendrą grupę ir paveda jai išsiaiškinti, kas buvo tas išdavikas devintame dešimtmetyje. Tyrimas buvo pradėtas iš naujo, o Amesas buvo vienas iš daugelio įtariamųjų. Šįkart Ameso apklausa privertė tyrėjus suklusti. Jiems pasirodė, kad jis atsakinėja pernelyg sklandžiai ir turi parengęs atsakymus į visus klausimus.
Tyrėjai sistemingai peržvelgė visas svarbias jo gyvenimo ir karjeros datas, gavo išsamias banko ataskaitas. Pastebėjo stulbinamą sutapimą 1985 m.: Amesas reguliariai teikė ataskaitas po susitikimų su sovietų ambasados Vašingtone kontaktiniu asmeniu – tai buvo įprasta jo darbo dalis, tačiau po trijų susitikimų į jo sąskaitą buvo pervesta daug pinigų. Pirmą kartą Aldrichas Amesas CŽV ir FTB sukėlė pagrįstų įtarimų.
„Nereikia būti genijumi, kad suprastum, kas čia vyksta, – sušuko tyrėjas. – Aldrichas – prakeiktas rusų šnipas!“
FTB pradėjo akylai stebėti Amesą. Agentai norėjo sučiupti jį perduodantį dokumentus ir gaunantį atlygį. Tačiau keletą mėnesių nieko nevyko. Jie iškratė jo šiukšlių konteinerį. Veltui. Įdiegė stebėjimo prietaisus jo automobilyje ir vaizdo stebėjimo įrangą jo biure. Klausėsi jo pokalbių telefonu ir pokalbių namuose, sekė jį Bogotoje, tačiau nepastebėjo nieko įtartino. Jiems trūko aiškių įrodymų.
Amesas ir jo KGB kontaktinis asmuo Vašingtone keičiasi dokumentais ir pinigais naudodamiesi vadinamąja pašto dėžute – sutarta slėptuve parke, – tačiau keletą kartų FTB agentai nestebi Aldricho būtent tuomet, kai jis vyksta prie pašto dėžutės.
Rusų didvyris iki paskutinės akimirkos
1992 m. Aldrichas Amesas prisipažįsta Rosario, kad jis – Rusijos šnipas. Iš pradžių ji patiria šoką, tačiau ir toliau švaistosi nešvariai uždirbtais pinigais.
Po metų tyrimas pajuda į priekį, kai FTB ir CŽV grupė tarp Aldricho ir Rosario šiukšlių randa panaudotą spausdintuvo juostelę. Iš jos tyrėjai atkuria kelis ilgus laiškus, kuriuos Amesas rašė KGB savo kontaktiniams asmenims. Tyrėjai tikisi sučiupti jį nusikaltimo vietoje ir atskleisti jo kontaktinį asmenį. Kai 1994 m. pradžioje Amesas susiruošia vykti į Rusiją darbo reikalais, tyrėjai nebelaukia. Jie baiminasi, kad jis gali dezertyruoti.
1994 m. vasario 21 dienos rytą, 9.30 val., Aldrichas sėda į savo „Jaguar“ ir vyksta į biurą. Vos spėja prisidegti cigaretę, kai iš paskos pasirodo automobilis su raudonais mirksinčiais švyturėliais, o kita mašina išnyra priešais jį. Iš automobilių iššoka FTB pareigūnai.
„Jūs suimamas už šnipinėjimą!“ – sušunka vienas iš agentų.
Netrukus FTB pasibeldžia į jų namų duris ir suima Rosario už bendrininkavimą. Teismas jai paskiria penkerius metus kalėjimo, o Aldrichas įkalinamas iki gyvos galvos.
Kai po devynerių metų Aldricho Ameso melo ir gudraus žaidimo kortų namelis subyra, Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja. Paskutiniais metais jo darbdavė jau buvo Rusija, jis tampa svarbiu naujosios žvalgybos tarnybos SVR agentu. Per devynerius darbo dviem valstybėms metus jis brangiai kainavo CŽV – dėl jo kur kas daugiau agentų padėjo galvas negu dėl bet kurio kito rusams dirbusio JAV šnipo.
