Nuo nusikaltėlio iki tikro Šerloko Holmso
„Padarykite vietos, padarykite vietos!“ Priešais Karališkąjį Paryžiaus teismą būriuojasi minia smalsuolių. 1825 m. spalio 17 dieną tekant rudeninei saulei, minia stumdosi ir šaukia, kad gautų geriausią vietą vagių, sukčių ir žudikų paradui stebėti. Žvanga nusikaltėlių grandinės, juos lydi uniformuoti policininkai, bandantys neleisti žiūrovams prisiartinti pernelyg arti.
Prie pagrindinių durų atrieda juoda karieta, iš jos nerūpestingai iššoka neaukštas drūtas vyras ir eina gatve.
„Vidocqas!“ – rėkia susijaudinusi minia ir stengiasi priartėti prie karietos. Ką tik atvykęs vyras yra pratęs būti dėmesio centre, jo drabužiai prašmatnūs, pritinkantys teatro scenai: išblizginti auliniai batai, galvą puošia aukšta plačiakraštė skrybėlė, pečius dengia juodas aukščiausios kokybės šilko apsiaustas. Nekreipdamas dėmesio į susirinkusią publiką, teatrališku judesiu atmeta apsiaustą ir greitai pranyksta teismo rūmuose. Jam einant jį sveikina išsirikiavę žandarai.
Eug?ne?as Vidocqas – gyva legenda. Jis vadovauja specialiam policijos padaliniui „La Surete Nationale“. Per keletą metų jis atskleidė daugiau nusikaltimų nei bet kuris Prancūzijos pareigūnas. Jo metodai kelia sumaištį tarp miesto nusikaltėlių, o įstatymus gerbiantys paryžiečiai dievina šį charizmatišką, ypatingų gebėjimų turintį vyrą.
Šį rytą Vidocqas pakviestas liudyti dokumentų klastojimo byloje. Vienas vyras tikina, kad jo miręs verslo partneris testamentu jam paliko pusę savo turto.
Vidocqas tuo netiki – jis įsitikinęs, kad testamentas suklastotas. Stodamasis į liudininko vietą, Vidocqas nusiima apsiaustą, publika išvysta balto šilko marškinius su raukiniais ir deimantinėmis sagomis. Tačiau Vidocqas čia ne dėl pompastiškos išvaizdos. Didaktiniu tonu jis išrėžia: „Aš atpažįstu kaltinamąjį ir jo taktiką.“
Vidocqas užtikrintai apsižvalgo. Gynėjas puola protestuoti: „Vidocqas negali atpažinti atsitiktinio Paryžiaus nusikaltėlio taktikos.“
Gynėjo reakcija priverčia Vidocqą atlaidžiai nusišypsoti. Atsakydamas, jis įkiša ranką į vidinę kišenę ir išsitraukia kartotekos kortelę. Kortelėje išsamiai aprašytas kaltinamasis: jo išvaizda, ankstesni nusikaltimai ir nusikaltimų taktika. Kortelę Vidocqas pasiėmė iš savo sudaryto nusikaltėlių archyvo. Archyve surinkta informacija apie 60 tūkstančių nusikaltėlių, su kuriais yra susidūrę jo policijos padalinio darbuotojai.
Gynėjas nustebęs. Anksčiau nei vieno nusikaltėlio „karjera“ nebuvo metodiškai aprašyta. Kol susidomėjusi spauda žymisi kiekvieną žodį, Vidocqas atskleidžia dar daugiau priežasčių, kodėl jis pelnė geriausio miesto detektyvo vardą.
Maištaujantis nusikaltėlis nuolat slapstėsi
Jaunystėje niekas nebūtų pasakęs, kad Eug?ne?as Vidocqas gali sukelti sumaištį teismo salėje. Jis gimė kepėjų šeimoje, Šiaurės Prancūzijos mieste Arase. Daugiausia laiko skyrė fechtavimui. Kai Vidocqui suėjo 14 metų, jis dažnai vogdavo savo tėvų santaupas, o sulaukęs 16-os, jau buvo dvikovoje nužudęs žmogų.
Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, jis, kaip daugelis jaunuolių, buvo pakviestas į kariuomenę. Smarkaus būdo Vidocqui karas patiko. Be to, jis dažnai kaudavosi dvikovose su savo bendražygiais, o paskui turėdavo sprukti, kad išvengtų viršininkų bausmės. Taip prabėgo didžioji dalis Vidocqo jaunystės: fechtuojantis, viliojant moteris, kaunantis mūšiuose, vagiant ir bėgant.
Atsidūręs kalėjime, jis visada stengdavosi pabėgti.
1796 m. gruodį Vidocqas buvo apkaltintas rimtesniu nusikaltimu: padėjo kitiems nusikaltėliams pabėgti iš kalėjimo. Išaiškinus nusikaltimą, jis buvo nubaustas aštuoneriems metams priverstinių darbų. 21-erių vyrui sunku buvo įsivaizduoti 16 valandų darbo dieną Prancūzijos galerose.
Tačiau net supančiotos rankos ir kojos nesustabdė Vidocqo. Netrukus jam pavyko pavogti dildę ir išsivaduoti iš pančių, o vėliau – persirengti jūreiviu ir pabėgti.
Vykstant Napoleono karams, Prancūzijos valstybėje nebuvo stabilumo. Naudodamasis suirute Vidocqas laisvai keliavo po šalį, rasdamas prieglobstį tarp prostitučių, juokdarių ir smulkių nusikaltėlių.
Tik 1809 metais, sulaukęs 33-ejų, Vidocqas apvertė savo gyvenimą aukštyn kojomis. Kai Paryžiuje jį eilinį kartą suėmė, Vidocqas suprato, kad ne visada galės pabėgti nuo įstatymų. Nenorėdamas grįžti į galeras, jis nusprendė pasiūlyti valdžiai sandorį: jis padėsiąs išnarplioti baudžiamąją bylą mainais į laisvės atėmimo bausmės panaikinimą. Trūko tik įspūdingos bylos.
Neišsitrinantis rašalas padėjo atskleisti sukčių
Kai po 16 metų, 1825-aisiais, Eug?ne?as Vidocqas pateikė įrodymus vienoje Paryžiaus byloje, žurnalistai nieko nežinojo apie jo tamsią praeitį.
„Akivaizdu, kad testamentą parašė kaltinamasis“, – pareiškė Vidocqas ir susirado dokumentą. Tai vienas iš kaltinamojo laiškų, kurį šis rašė Vidocqui prieš teismą. Kaltinamojo rašysena sutampa su pateikto testamento rašysena.
Teismo salėje dar kartą nuvilnijo šnabždesio banga. Prancūzijos teismuose anksčiau niekada nebūdavo lyginama rašysena, tai nebuvo laikoma įrodymu. Šis metodas susirinkusiuosius nustebino ne mažiau negu kortelė su nusikaltėlio aprašymu.
„Protestuoju! – vėl suriko gynėjas. – Vidocqas galėjo pats padirbti rašyseną laiškuose, kad ji atitiktų testamento rašyseną.“
„Geniali mintis“, – atsakė Vidocqas užtikrintai ir metė dvi paskutines kortas ant stalo. Laiškai parašyti ant specialaus popieriaus specialiu rašalu – tai dar du Vidocqo išradimai. Gaminant popierių, į jo sudėtį buvo įmaišyta cheminių medžiagų, todėl bet kokie taisymai būtų matyti. Negana to, viskas užrašyta nenutrinamu rašalu. Todėl daroma išvada, kad kaltinamojo rašysenos niekaip nebuvo įmanoma pakeisti. Vaidinasi, tuo pačiu rašikliu rašyti ir laiškai, ir testamentas.
Vidocqui pateikus paskutinius įrodymus, kaltinamasis staiga atsistoja ir kūkčiodamas paprašo žodžio.
„Mesjė Vidocqas teisus! Aš pats suklastojau testamentą.“
VERSLO TRIBŪNA
„Expert P“ serijos asortimentas, kuriame yra nešiojamieji kompiuteriai „ExpertBook P5“ ir P3 bei kitos kartos viskas viename „ExpertCenter P400 AiO“, siūlo patikimus, dirbtiniu intelektu (DI) patobulintus įrankius ir patikimą našumą mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Šie įrenginiai, sukurti dinamiškai darbo aplinkai, sujungia DI patobulintas funkcijas, supaprastintą IT valdymą ir patikimą saugumą, kad padėtų klestėti MVĮ.
Galimybių langas. Taip šiandieninę situaciją Lietuvos miškų sektoriuje apibūdina tiek vietos ekspertai, tiek tarptautinės grupės, besidominčios investavimu į Lietuvos miškus. Miško investicijų biuro „Forest Math“ atstovai pastebi paradoksą: už kelių tūkstančių kilometrų veikiantys verslai mūsų šalies žaliuoju turtu domisi aktyviau nei meilę Lietuvos miškams deklaruojantys vietos investuotojai. Pastarieji, nepaisant gausybės objektyvių lietuviško miško pranašumų, šią investicinio turto klasę dar tik jaukinasi.
Daugiau nei 25 metų patirtį turintis baudžiamosios teisės ekspertas dr. Linas Belevičius prisijungia prie advokatų kontoros „Glimstedt“ partnerių.
Vilniaus Viršuliškių rajonas tampa viena sparčiausiai besikeičiančių sostinės vietų – čia kyla mišrios paskirties Spaudos kvartalas su gyvenimui ir verslui skirtomis moderniomis erdvėmis, orientuotomis į 15 minučių pasiekiamumą iš daugelio Vilniaus vietų. Šiame kvartale per ateinančius 2–3 metus planuojama pastatyti apie 1000 naujų butų, o bendras biuro erdvių plotas čia artėja prie 70 tūkst. kv. m. Net ketvirtadalį šio ploto rinkai siūlo didžiausi šioje teritorijoje „Duetto“ verslo namai.
Byla išnagrinėta, žiūrovai sužavėti. Dar kartą Vidocqas nustebino visus – net ir patį kaltinamąjį.
Detektyvui padeda prostitutės ir alkoholis
Eug?ne?as Vidocqas dabar šnipas, todėl vaikštinėja Paryžiaus gatvėmis nesibaimindamas valdžios.
Geriausiai jis jaučiasi slampinėdamas siauromis miesto gatvelėmis ir gerdamas alų prastose užeigose. Jis puikiai moka vaidinti ir keisti išvaizdą, tad nusikaltėliai jo neatpažįsta. Kartais jis persirengia skurdžiu kišenvagiu, kartais išsipusto kaip didžiausias sukčius. Jis įsigyja daugybę moteriškų suknelių ir mokosi moterų manierų. Tuo metu jis suburia didelį patikimų informatorių tinklą. Pavyzdžiui, Vidocqas dažnai lanko miesto prostitutes – ir privačiai, ir tarnybos reikalais. Už jo dosnumą jos atsilygina gandais iš Paryžiaus nusikaltėlių gyvenimo.
Buvęs įstatymų pažeidėjas puikiai išmano nusikaltėlių gudrybes, o aštrus protas jam sako, kad nusikaltimus reikia tirti moksliškai ir metodiškai. 1810 m. gruodį jis pirmą kartą išbando savo naujas idėjas.
Apsimetęs nusikaltėliu, jis, kaip visada, vaikštinėja po Paryžių ir sutinka pažįstamą vagį – Hototą. Vidocqas iškart pastebi, kad Hototo drabužiai kiaurai permirkę, o batai – purvini. Ryte smarkiai lijo. Paprastai per tokį lietų žmonės ieško kur pasislėpti, išskyrus tuos atvejus, pamanė Vidocqas, kai turi rimtų priežasčių likti lauke.
Apie savo įtarimus detektyvas papasakojo pareigūnams. Paaiškėjo, kad tą dieną vienos vilos, netoli kurios dažnai lankydavosi Hototas, gyventojai buvo apiplėšti. Vidocqas apžiūrėjo vilą ir pastebėjo būdingus batų įspaudus purve prie įėjimo į sodą. Pasitelkęs savo išrastą metodą, iš kalkių ir cemento skiedinio jis padaro pėdsakų atspaudus.
Kitą dieną Vidocqas atžygiavo pas Hototą nešinas keliais buteliais alkoholio. Vagis apsidžiaugė ir ištuštino ne vieną butelį. Kai Hototas pakankamai įkaušo, Vidocqas nuavė vieną Hototo batą ir perdavė jį netoliese laukiančiam žandarui. Nuvykęs į policijos komisariatą, žandaras netruko konstatuoti, kad Hototo bato padas sutampa su sode paimtu pavyzdžiu. Dabar teliko grįžti ir suimti girtą Hototą. Šis vėliau pats pripažino savo kaltę ir parodė policijai, kur paslėpė pavogtus daiktus.
Vidocqas įdarbina nusikaltėlius
Valdžia supranta, kad Eug?ne?as Vidocqas atlieka nepaprastą darbą. Jis nuolat sukuria naujų tyrimo metodų, be to, nusikaltėlių pasaulyje turi didžiulį informatorių tinklą. 1811–1812 m. jam patikima vadovauti naujai įsteigtam detektyvų padaliniui. Po metų Napoleonas pats palaimina naująjį policijos padalinį „La S?reté Nationale“ (nacionalinis saugumas). Vidocqas patenkintas, kad įkūrus valstybinį detektyvų biurą, jam atsivėrė naujos galimybės. Pasirinkęs aiškią strategiją, jis nesileidžia į kompromisus: beveik visi jo įdarbinti detektyvai – anksčiau buvę nusikaltėliai, daug žiną apie nusikaltėlių pasaulį ir jų naudojamus metodus. Vos keliolika darbuotojų turinčio padalinio veikla labai sėkminga – jie greitai sulaiko šimtus nusikaltėlių.
Vidocqas netrukus tampa garsiu Paryžiaus žmogumi ir mėgaujasi šlove. Jo karietą traukia ketvertas gražiausių vienodo plauko arklių, spalva derančių prie puikios karietos. Jis dėvi brangius drabužius ir nešiojasi lazdą auksine rankena. Drauge su motina jiedu persikrausto į prabangią vilą Paryžiuje, jis pietauja prašmatniausiuose miesto restoranuose – dažnai mėgaujasi gražių ir lengvai prieinamų moterų draugija.
Detektyvas skrodžia grafienės lavoną
Eug?ne?as Vidocqas puikus pasakotojas. Jam patinka porinti publikai apie savo žygdarbius ir nuotykius, jis net paverčia tai mažais spektakliais. Moterys ir vyrai kikena negalėdami atitraukti akių, kai gestikuliuodamas pasirodo Vidocqas. Turėdamas meninę prigimtį ir spalvingą biografiją, Vidocqas užmezgė draugystę su tokiomis įžymybėmis kaip Honoré de Balzacas, Victoras Hugo ir Alexandre?as Dumas. Vidocqo istorijų nuotrupų galima rasti visų trijų rašytojų romanuose. Vargu ar atsitiktinai pagrindiniu romano „Vargdieniai“ veikėju Hugo pasirinko buvusį laivo vergą, kuris nusprendė užmiršti praeitį ir kovoti už geresnį pasaulį.
Nors Vidocqas mėgsta prabangą, jam taip pat patinka persirengusiam pasinerti į Paryžiaus tamsiąją dalį, kad galėtų tirti nusikaltimus. Jo neišmuša iš vėžių net baisus skandalas, sukrėtęs Paryžių 1822 metais.
Grafienė Isabelle d?Arcy buvo rasta nušauta savo lovoje, po šūvio kulka buvo įstrigusi kaukolėje, kaktos srityje. Grafienė susitikinėjo su italu vardu Deloro. Policija įtarė, kad 25 metais vyresnis grafienės vyras iš pavydo nužudė žmoną dvikovose naudojamu pistoletu. Tačiau policijai nepavyko surinkti įrodymų, todėl paprašė „La S?reté Nationale“ pagalbos.
Vidocqas pats ištyrė nužudymo vietą ir apklausė sutuoktinį. Profesionaliam detektyvui iškart tapo aišku, kad vyras negalėjo nužudyti žmonos – jis per daug kilnus ir per mažai aktyvus. Norėdamas įrodyti savo tiesą, Vidocqas ėmėsi drastiškų priemonių – liepė skrosti grafienės lavoną ir išimti kulką. Operacija buvo atliekama labai slaptai, nes to meto Prancūzijos aukštuomenė manė, kad nevalia liesti kilmingų žmonių kūnų. Paaiškėjo, kad buvo verta nepaisyti normų ir atlikti skrodimą: rasta kulka buvo per didelė, kad būtų iššauta iš sutuoktinio pistoleto.
Kitas žingsnis – labai būdingas Vidocqui. Grafienė Isabelle d?Arcy buvo aukšta raudonplaukė gražuolė. Vidocqas pasamdė prostitutę aktorę – tokią pat aukštą raudonplaukę.
Netrukus aktorė suviliojo meilužį. Vieną rytą, kai Deloro paliko ją lovoje, prostitutė įsileido į butą Vidocqą, o šis rado nužudytos grafienės papuošalų ir pistoletą, iš kurio buvo paleista kulka į grafienės kaktą.
Deloro nieko kito neliko, kaip prisipažinti padarius nusikaltimą, jis buvo nuteistas už žmogžudystę ir giljotinuotas.
Policija pavydi Vidocqo sėkmės
Savo nevykusį likimą Eug?ne?as Vidocqas pavertė sėkme, tačiau neįstengė iki galo atsikratyti praeities. Daugumai policininkų nepatiko Vidocqo sėkminga karjera, jie nuolat mėgino sustabdyti jo veiklą. Pavydūs policininkai įrodinėjo, kad Vidocqas formaliai tebėra nusikaltėlis, neatlikęs paskirtos bausmės.
Šis kaltinimas panaikinamas 1817 metais, kai karalius Liudvikas XVIII oficialiai atleidžia nuo bausmės. Tačiau 1837 m. lapkritį policijai pavyksta rasti naujų kaltinimų ir 60-metis Vidocqas suimamas bei apkaltinamas sukčiavimu, kyšininkavimu ir korupcija. Jis išbūna kalėjime keletą mėnesių, o į teismą ateina šypsodamasis ir, kaip visada, elegantiškas.
Prie teismo pastato susirinkusi minia džiūgauja sužinojusi, kad visi Vidocqo kaltinimai panaikinti, jis paleidžiamas į laisvę ir gali tęsti detektyvo darbą.
Tuo metu Vidocqas jau kurį laiką nebebendradarbiavo su policija, o 1833 m. buvo atidaręs privatų detektyvų biurą. Jis dirbo detektyvu iki pat mirties. 1857 m. balandį, pavalgiusį prašmatnius pietus ir išgėrusį butelį vyno, 82-jų Vidocqą ištiko insultas. Po kelių savaičių jis mirė supamas prabangos, artimų bičiulių ir jaunų meilužių.
