VŽ lentynoje – naujos knygos

Banga

Toddas Strasseris, iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė, išleido „Kitos knygos“, 2023 m. 

Istorijos ir etikos mokytojai tiek Lietuvoje, tiek kitose Vakarų šalyse pastebi, kad jaunimą, paauglius ir vaikus vis dar žavi Hitlerio ir Mussolinio asmenybės, romėniškas pasisveikinimas, nacizmo ir fašizmo simboliai, šūkiai ir ideologija. 

Algis Bitautas, geriausio mokytojo apdovanojimui nominuotas Vilniaus Taikos progimnazijos istorijos mokytojas, sako nerandąs atsakymo, kodėl vaikus „veža“ Hitleris ir svastikos. 

Rasti atsakymą galbūt padės jaunajai kartai skirtas, tikrais įvykiais paremtas amerikiečių autoriaus Toddo Strasserio romanas „Banga“. Pasak leidėjų, „Banga“ daugybę metų išsilaiko Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos perkamiausių knygų šimtuke, Vokietijoje ji įtraukta į mokyklų papildomo ugdymo programas. 

„Bangoje“ įtaigiai aprašyta, kaip istorijos mokytojui subūrus disciplinuotą, fašistiniais principais paremtą bendruomenę ir tapus vadu, ji sparčiai išpopuliarėja, nes daugelis mokinių nori prisidėti prie ko nors didesnio, svarbesnio, galingesnio. Šiuo noru lengva manipuliuoti, nes jauni žmonės, ugdomi tėvų ir mokytojų autoritetu grįstoje aplinkoje, linkę nesipriešinti svetimai valiai, ypač jei ši jaunuoliams žada suteikti gyvenimo prasmę ir tikslą.

Etikos mokytojas Donatas Puslys, apžvelgęs romaną „LRT klasikos“ laidoje „Ryto allegro“, sako, kad „Strasserio knyga yra puiki priemonė mokykloje nagrinėti fašizmo iškilimą ne kaip kadaise egzistavusią ir šiandien jau įveiktą grėsmę, o kaip pavojų, kuris dėl pačios mūsų prigimties netobulumo gresia mums ir šiandien“.

Romanas paremtas tikrais įvykiais, nutikusiais 1967 m. Palo Alto vidurinėje mokykloje, Kalifornijoje. Vyresniųjų klasių istorijos mokytojas Benas Rosas, kalbėdamas apie Antrojo pasaulinio karo laikus, neįstengia mokiniams paaiškinti, kodėl žmonės, net žinodami apie vykdomus nusikaltimus, nesipriešina autoritarinei valdžiai. Mokytojas pasiūlo eksperimentą – sukuria „Bangos“ judėjimą, tampa jo vadu, o mokykla virsta mažu autoritarinės visuomenės modeliu. 

Vienas

Davidas Karpas, iš anglų kalbos išvertė Povilas Gasiulis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023 m.  

Pasak leidėjų, iš visų XX a. Amerikos rašytojų tik nedaugelis taip nepelnytai pamiršti kaip Davidas Karpas (1922–1999). Kadaise jis padarė karjerą, kurios pavydėtų dauguma rašytojų, tapo garsiu, kritikų liaupsinamu romanistu būdamas trisdešimties ir scenaristu, apdovanotu „Emmi“, – keturiasdešimties. 

D. Karpas savo vardu pasirašė septynis romanus, ir nors jų siužetai bei temos labai skiriasi, kiekvienoje knygoje kartojasi viena tema – žmogaus spaudimas paklusti, kuri labiausiai išryškėjo romane „Vienas“. 

D. Karpas pripažino, kad jo knyga – atsakas į Orwello „1984“, parodanti, kad iš pažiūros geranoriška ir turtinga valstybė gali būti tokia pat grėsminga, kaip ir Didžiojo brolio marionečių siaubo teatras. 

Ką veikia Japonija

Andrius Kleiva, išleido „Tyto alba“, 2023 m. 

„Žmonės dažnai nedrįsta domėtis Japonija, nes jaučia milžinišką atstumą, Japonija atrodo keista ir neprieinama. Toks įspūdis susiformuoja per ribotus įvaizdžius, kurie išryškina pačius dramatiškiausius kasdienybės momentus: žmonių sroves perėjose, neonų nutviekstas gatves, dangoraižių miškus, animaciją ir ją maniakiškai įsimylėjusius fanus. Man norėjosi pažvelgti žmogiškiau. Užuot žiūrėjęs į skirtumus, norėjau pamatyti, kuo mes panašūs. Užuot pasakojęs apie keistas Japonijos puses, norėjau pasvarstyti, kodėl jos patiems japonams nėra keistos“, – interviu sakė autorius, penkerius metus gyvenantis Japonijoje, knygą pristatysiantis Vilniaus knygų mugėje. 

A. Kleiva nepretenduoja į visažinio poziciją. Anot jo, tai ne išsamus pasakojimas apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie kasdienybę. Sykiu – ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko. 

„Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad rezultatai būna užtikrinti, bet pavėluoti. O į Lietuvą atvežčiau daugiau rūpesčio ir supratingumo kitam. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija pagalbai ar atjautai“, – sako A. Kleiva.

Stumbražolių pynimai. Protėvių išmintis, augalų pamokymai ir mokslinis pažinimas

Robin Wall Kimmerer, iš anglų kalbos išvertė Nida Norkūnienė, išleido „Kitos knygos“, 2023 m. 

Šiaurės Amerikos vietinės tautos tiki, kad pirmosios Žemėje ėmė augti kvapiosios stumbražolės – daugiametės, malonaus aromato žolės, mėgstančios saulėtų, drėgnų pievų pakraščius. Indėnai jas vadino wiingaashk – Motinos Žemės plaukais ir gerbė kaip sakralų augalą.

JAV botanikė, profesorė, potavatomių gentainė Robin Wall Kimmerer (gim. 1953), įkvėpta praeities palikimo ir remdamasi mokslo žiniomis, tyrinėja gamtos pasaulį ir šiuolaikinio žmogaus ryšį su protėvių istorijomis. Santykį tarp žmogaus ir gamtos ji iliustruoja Amerikos autochtonų pasakojimais. 

Pirmoji botanikės, profesorės R. W. Kimmerer knyga „Samanų rinkimas“ (Gathering Moss) apdovanota Johno Burroughso medaliu kaip įspūdingas kūrinys apie gamtą. Autorė yra aplinkosaugos biologijos dėstytoja, Oklahomos autochtonų bendruomenės narė, Čiabuvių tautų ir aplinkosaugos centro steigėja ir direktorė.