Žinutė iš Valstybės pažinimo centro: nori taikos – ruoškis karui
Viena parodos autorių istorikė Luka Sinevičienė, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos Pilietinio pasipriešinimo skyriaus patarėja, pasakoja, kad pagrindinė mintis buvusi į signatarus pažvelgti ne kaip į istorines asmenybes, o kaip į žmones.
„Norime parodyti, kaip jie gyveno prieš lemtingus įvykius. Iš jų tik vienas buvo karininkas, kiti – mokytojai, studentai, vienas netgi pienininkas. Vieni jų keliavo po pasaulį, kiti su šeimomis dirbo ūkiuose, mokėsi, vaikystėje lankė būrelius, paaugę rašė eiles, mylėjo, kūrė šeimas, turėjo svajonių. Pavyzdžiui, Jonas Žemaitis mokėsi Paryžiuje, daug keliavo po Prancūziją, Italiją ir svarstė Paryžiuje nusipirkti automobilį ir pardavęs Lietuvoje užsidirbti. Visgi neišdrįso. O galiausiai okupacijos metais visi aštuoni apsisprendė ginti tėvynę. Tai buvo vienas ryžtingiausių ir gražiausių sprendimų – viską mesti, nepasiduoti baimei, negalvoti apie žūtį ir eiti į nežinią, kad apgintum namus, šeimą, šalį“, – pasakoja p. Sinevičienė.
Tapti signataru
Su pašnekove kalbamės, kad šių dienų žmogui sunku susitapatinti su istorinėmis asmenybėmis, kurių pasiaukojimas dažnu atveju reiškė ir paaukotą gyvybę.
„Rengdami parodą, suradome aštuonis tokių pačių profesijų ir amžiaus žmones kaip signatarai Jonas Žemaitis-Vytautas, Vytautas Gužas-Kardas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Juozas Šibaila-Merainis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Bronislovas Liesis-Naktis, Petras Bartkus-Žadgaila ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jų prašėme papasakoti apie save ir pasidomėjome, ką darytų, jeigu Lietuvą tektų ginti šiandien. Juk ir dabar gyvename aplinkybėmis, kurios apsisprendimo gali pareikalauti bet kada. Didžioji dalis šių žmonių nesuabejojo, kad kovotų už šalį ir nepriklausomybę, žinoma, buvo tokių, kurie nežinojo, kaip elgtųsi. Žmogaus psichologiją ir aplinkybes nuspėti sunku: kas nugalės – baimė ar ryžtas, panika ar šaltas protas, – svarsto p. Sinevičienė. – Mes tai ir norime akcentuoti: signataru ne gimstama, o tampama, kai baimės ir grėsmės akivaizdoje žmogus geba priimti tinkamą sprendimą.“
Ne vien ginklu
Istorikė džiaugiasi, kad dabar įvairiausio amžiaus, lyties, tautybės ir pažiūrų jauni žmonės negenami eina į privalomąją karo tarnybą, į Šaulių sąjungą, Krašto apsaugos savanorių pajėgas ar net laisvalaikiu mokosi gynybos niuansų.
„Istorija rodo, kad kilus grėsmei lietuviai greitai mobilizuojasi. Be to, Lietuvą nebūtina ginti ginklu. Partizanai nebūtų galėję taip ilgai kariauti, jeigu jų nebūtų rėmusi visuomenė. Ir šiais laikais ne kiekvienas priešintis turėtų su ginklu rankoje. Tačiau tą pilietiškumą reikia ugdyti, kad tada, kai reikės priimti sprendimą, nekiltų jokių dvejonių. Kaip? Pirmiausia suvokiant, kad būdami lietuviai mes kiekvienas jau esame valstybės gynybos dalis ir prie šalies saugumo galime prisidėti kasdieniais darbais: kritiškai vertindami informacinę aplinką, nesisiųsdami kenksmingų programėlių į telefoną, remdami ir palaikydami kariuomenę, domėdamiesi istorija, balsuodami rinkimuose. Be to, labai svarbu apie tai pasikalbėti – ką grėsmės akivaizdoje darytų jūsų draugai, šeima, artimieji“, – vardija viena parodos autorių.
Bent su kaimynais
Istorikė primena ir dar vieną patvirtintą formulę: žmonės būna vieningesni, kai priklauso organizacijoms.
„Tarpukariu Lietuva kūrėsi nuo nulio. Piliečiai aktyviai prisidėjo prie šalies kūrimo ir jautėsi jos dalimi. Tuo metu buvo labai daug stiprių organizacijų, iš kurių galima paminėti tris seniausias: Šaulių sąjunga, skautai, Ateitininkų federacija – jos vienijo, jungė ir įkvėpė aktyvų jaunimą. Istorinė patirtis rodo, kad įsitraukęs į organizacijų veiklą žmogus susikrauna stipresnį vertybinį ir moralinį bagažą. Todėl nenuostabu, kad ir kalbant apie pasiryžimą ginti ar neginti, klausimų jam kyla mažiau. Šiais laikais stebint visuomenę ir pilietinės galios indekso duomenis, akivaizdu, kad žmonės individualėja; mums geriau vieniems, mes nenorime įsitraukti į veiklas, burtis į organizacijas, ir tai yra didelė problema“, – akcentuoja p. Sinevičienė.
Anot jos, pirmasis žingsnis būtų įsitraukti bent jau į daugiabučio bendruomenės veiklą.
„Pabendraukite bent su kaimynais, tai tikrai vertinga“, – siūlo pašnekovė.
Pilietiškumo ženklai
Nors Lietuvos teritorijoje ginklai nežvanga, istorikė primena, kad karas vyksta visai čia pat, Ukrainoje. Be to, sako ji, turime visiškai neprognozuojamų kaimynų, kurie kasdien skatina – norint taikos ruoštis karui.
„Stiprindami savo kariuomenę, atnaujindami ginkluotę, rodydami visuomenės pilietiškumą ir demonstruodami vertybinį stuburą mes vykdome atgrasymo politiką. Aš manau, kad pilietiškumas – kiekvieno žmogaus santykis su valstybe, kurio nebūtina įrodinėti žygdarbiais, o kasdien galima tvirtinti mažais darbais. Kas yra pilietiškumas, puikiai suvokia Sąjūdžio karta, kuriai jį tereikia pažadinti. Ir apie tai ypač svarbu kalbėti su jaunąja karta, kuri iš tiesų yra kur kas pilietiškesnė, nei pati mano. Juk būti pilietiškam nereiškia miegoti apsikabinus Konstituciją“, – kalba p. Sinevičienė.
