Radvilų rūmų dailės muziejuje – pasimatymas su šedevru

LNDM Radvilų rūmų dailės muziejaus lankytojai vienumoje gali apžiūrėti XVII a. portretisto Franso Halso darbus – šv. Luko ir šv. Mato portretus, atgabentus iš Ukrainos. 

Pasak dr. Arūno Gelūno, LNDM generalinio direktoriaus, projekto idėjos autoriaus, pabūti vienumoje su meno šedevrais „skubančioje šiandienybėje yra didelė prabanga ir malonumas, o genialių, ypatingomis aplinkybėmis mus pasiekusių meno kūrinių pristatymas Šedevro kambaryje yra dovana kiekvienam meno mylėtojui“. 

Projektui įgyvendinti buvo suburta didelė tarpdisciplininė kūrybinė grupė iš teatro, kino, muzikos, dizaino kūrėjų ir skaitmeninio turinio profesionalų. Jie, pasak Justinos Augustytės, LNDM Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorės, „sukūrė įtraukiančią erdvę pabūti su originaliais kūriniais, neskubant jais pasigrožėti, o sykiu atvėrė naujus, netikėtus tapytojo gyvenimo ir pačių šedevrų aspektus“. 

„Pirmajam šedevro pristatymui tarsi pats likimas pateikė kandidatūrą – vieną garsiausių visų laikų tapytojų, Nyderlandų „aukso amžiaus“ genijų Fransą Halsą ir jo „Evangelistus“. Šiuos kūrinius jau seniai galvojome prašyti paskolinti kolegų iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus, tačiau prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą viską pakeitė – kūrinius nebe skolinomės, o tiesiog evakavome iš karo teritorijos. Jaučiamės be galo dėkingi, kad muziejaus direktorius Ihoris Poronykas ir jo kolegos pasitikėjo mumis, patikėdami neįkainojamus šedevrus mūsų muziejaus laikinai globai. Sykiu tai tapo unikalia proga Lietuvos visuomenei ir Lietuvą aplankantiems svečiams iš visiškai arti ir vienumoje susitikti su Franso Halso, vieno geriausių visų laikų portretistų, kūriniais,“ – pranešime cituojamas LNDM vadovas A. Gelūnas.

Pirmasis, nutapęs žmonių šypsenas

Meno centre Harleme gyvenęs ir kūręs Fransas Halsas (~1582–1666) – vienas žymiausių olandų „aukso amžiaus“ tapytojų, neretai dėl savo tapymo manieros vadinamas laisvo teptuko meistru.

Pasak muziejininkų, nuo pat karjeros pradžios F. Halsas garsėjo kaip talentingas portretistas, tad sulaukdavo daugybės užsakymų. Menininkas dažniausiai tapydavo pasiturinčių viduriniojo sluoksnio miestiečių, mokslininkų, kultūrininkų ar grupinius visuomeninių organizacijų narių paveikslus, visgi jį domino kur kas platesnis portretuojamųjų spektras. 

F. Halsas imdavosi kurti ir emocijų kupinus vargingesnių žmonių portretus, kuriuose ryškiai atsiskleisdavo užfiksuotos akimirkos emocinis krūvis. Dailininkas savo darbuose nevengė humoro, ironijos, netgi socialinės ar moralinės kritikos. 

Tikru Harlemo patriotu vadintinas menininkas greta tapymo užsiėmė ir kita veikla: dirbo restauratoriumi, prekiavo meno kūriniais, tapo iš savanorių sudarytos vietinės milicijos, kitaip – civilinės miesto sargybos (ol. schutterij), nariu. Jis buvo ryškus visuomenininkas, pelnęs  įtakingiausių miestiečių pripažinimą ir pagarbą.

Anot muziejininkų, F. Halso gyvenamuoju laikotarpiu portreto žanras jau turėjo nusistovėjusias taisykles – portretas buvo suvokiamas kaip tikslus asmens įamžinimas, savotiškas statiškas žmogaus kaip figūros atkartojimas drobėje. F. Halsas šį žanrą reformavo, įnešdamas gyvasties ir emocijų. Dailininkas pirmasis nutapė besijuokiantį žmogų.

Itin reti F. Halso kūrybinėje biografijoje buvo religiniai kūriniai. Bene vienintelis mūsų laikus pasiekęs tokios tapytojo kūrybos pavyzdys yra keturių Šventojo Rašto skleidėjų – evangelistų šv. Luko, šv. Mato, šv. Morkaus ir šv. Jono – portretai,  nutapyti aliejumi ant drobės apie 1625 m. 

Portretinės šventųjų studijos, gaubiamos religinei dailei būdingos auros ir  turinčios religinės ikonografijos tradicijoje įprastus evangelistų simbolius, kartu žavi F. Halso personažams charakteringa gyvybe, žmogiškumu. Evangelistų spinduliuojamą dvasingumą ir susikaupimą dailininkas jautriai ir pagarbiai derina su sau būdingu greitu, dinamišku potėpiu, šiltos šviesos ir jaukių ochrinių tonų žaisme.

Detektyvinė portretų istorija

Prasidėjus plataus masto karo veiksmams Ukrainoje, šv. Luko ir šv. Mato portretai, priklausantys keturių evangelistų portretų ciklui, buvo evakuoti iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus ir atgabenti į LNDM saugyklas. Likusiųjų dviejų apaštalų portretai saugomi skirtingose  šalyse: šv. Jono – J. Paulo Getty muziejuje Los Andžele, o šv. Marko – Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje Maskvoje.

Du Šedevro kambaryje eksponuojami portretai į Odesos muziejaus kolekciją pateko 1920 m. kaip nežinomo XIX a. dailininko kūriniai. Tik 1959 m. pasaulinio pripažinimo sulaukusi olandų tapybos ekspertė Irina Linnik nustatė ir įrodė garsaus olandų portretisto F. Halso autorystę. 

1620 m. sukurtas ciklas XVIII a. antroje pusėje buvo nupirktas imperatorės Jekaterinos II vardu aukcione Amsterdame ir atgabentas į Sankt Peterburgą. Čia ciklas buvo įtrauktas į imperatoriškojo Ermitažo kolekciją, įvardintas kaip „niekuo neišsiskiriantis“, o paveikslai pažymėti Ermitažo katalogo numeriais, kuriuos vis dar galima pamatyti apatiniame dešiniajame paveikslų kampe.

XIX a. pr. paveikslai buvo perduoti Krymo pusiasalio bažnyčioms puošti, tačiau Krymo karo metu, XIX a. viduryje, ciklas buvo išblaškytas. Iki pat XX a. drobės laikytos pražuvusiomis. Tik XX a. 3 dešimtmetyje du paveikslai – šv. Luko ir šv. Mato portretai, įvardinti kaip nežinomo XIX a. dailininko kūriniai, – atsidūrė Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus saugyklose, pasakojama muziejaus pranešime. 

1965 m. šie du paveikslai buvo eksponuoti Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje Maskvoje, tačiau vieną rytą šv. Luko portreto rėmas rastas tuščias – drobė buvo grubiai išpjauta ir pavogta. Paveikslo paieškos truko pusmetį, galiausiai vagį išdavė neapdairi klaida: paveikslą gatvėje pasiūlyta įsigyti vyrui, kuris buvo susijęs su saugumo struktūromis. Vagis buvo pagautas, kūrinys restauruotas. 

1970 m. apie šį įvykį sukurtas detektyvinis filmas „Šv. Luko sugrįžimas“.

Šv. Jono ir šv. Marko portretai, atsidūrę privačiose kolekcijose Vakaruose, taip pat ilgą laiką buvo laikomi dingusiais. 1972 m. aukcione Londone buvo pristatytas paveikslas „Barzdoto vyro portretas“, priskirtas XVII a. antros pusės italų dailininko Lucos Giordano autorystei. Vokiečių menotyrininkas, F. Halso kūrybos specialistas Clausas Grimmas inicijavo paveikslo tyrimus. Juos atlikus išaiškėjo F. Halso autorystė. Iš privačios kolekcijos paveikslas 2013 m. perduotas Puškino vaizduojamosios dailės muziejui Maskvoje. Galiausiai 1997 m. „Sotheby’s“ aukcione Londone buvo pristatytas ir ketvirtojo evangelisto, šv. Jono, portretas. Jį privačioje kolekcijoje atrado ir autorystę nustatė britų menotyrininkas Brianas Sewellas. Paveikslą įsigijo J. Paulo Getty muziejus JAV.