Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – mums apie mus
Festivalio pasididžiavimu jo rengėjai vadina pagrindinę programą, vienu laukiamiausių filmų – Wernerio Herzogo „Sąmonės teatrą“, kuriame vokiečių režisierius kartu su mokslininkais ieško atsakymų į klausimus apie sudėtingą ir raizgią žmogaus sąmonę. Po seanso rugsėjo 29 d. „Skalvijos“ kino centre vyks susitikimas su neuromokslininke Urte Neniškyte.
Kitas į pagrindinę programą įtrauktas W. Hercogo filmas – „Liepsnojančios sielos. Rekviem Katiai ir Morisui Kraftams“ – pasakoja apie VDFF žiūrovams jau pažįstamą vulkanologų porą (pernai buvo parodytas amerikiečių režisierės Saros Dosos filmas „Meilė ir vulkanai“). W. Herzogas iš tos pačios 200 valandų archyvinės medžiagos sukūrė savo versiją. Į Krafftus jis žiūri ne kaip į mokslininkus, o kaip į kino kūrėjus, ir atskleidžia unikalų žvilgsnį į pasaulį bei grožėjimąsi jo keistenybėmis.
Intymiu žvilgsniu
Anglijoje gimusios prancūzų kino veteranės Claire Simon naujausią darbą „Mūsų kūnas“ VDFF rengėjai vadina „dar viena žiūrovų dėmesio verta juosta“. Ji nukelia į Paryžiaus ginekologijos kliniką, kurioje žiūrovai tampa jautrių istorijų liudininkais. Skvarbus kameros žvilgsnis priartina prie emociškai ir fiziškai sudėtingų procesų: aborto, lyties keitimo, gimdymo, ligos, mirties.
„Kai kurios moterys jautėsi labai laisvai, norėjo parodyti, ką išgyveno. Pagrindinė motyvacija, sakyčiau, buvo noras pasidalinti patirtimi. Man atrodo, kad tai labai svarbu. Būdavo ir taip, kad paklausus moters, ar ji sutiktų būti filmuojama, jos vyras atsako „ne“. Tuomet tiems vyrams atsakydavau: „Atsiprašau, kalbu su ja“. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kiek daug vyrų mano, kad moters kūnas priklauso jiems. Negalėjau patikėti“, – režisierę cituoja VDFF rengėjai.
Į pagrindinę programą įtrauktas prancūzų ir senegaliečių kilmės režisieriaus, scenaristo, „Oskarui“ nominuotos „Felisitės“ kūrėjo Alaino Gomiso filmas „Atsuk ir peržiūrėk iš naujo“. Filmui Gomisas panaudojo 1969 m. Prancūzijoje nufilmuotą interviu su džiazo virtuozu Theloniousu Monku, kuriame kalbinančio žurnalisto arogancija, juste juntamas privilegijuoto baltaodžio negailestingumas kontrastuoja su paprastais ir nuoširdžiais Monko atsakymais.
Festivalis kasmet atiduoda duoklę kino istorijai svarbiems dokumentikos kūrėjams. Šiemet tai –Daniele Huillet ir Jeano-Marie Straubo 10-ies filmų retrospektyva, ją papildys kuratorių paskaita.
Dueto kūryba pasižymi griežtu, intelektualumą skatinančiu stiliumi ir radikalia politika. Nors abu buvo prancūzai, daugiausia dirbo už tėvynės ribų – Vokietijoje ir Italijoje. Į retrospektyvą įtraukti filmai „Anos Magdalenos Bach kronika“ (1968), „Per anksti“ / „Per vėlai“ (1982) bei trumpametražis „Istorijos pamokos“ (1972) laikomi vienais svarbiausių dueto darbų.
VDFF programa – vdff.lt.
