Šventės kine: ką siūlo didieji ekranai
Teisingiau net būtų sakyti, kad trūksta geresnio komercinio, blizgaus, pramoginio kino. Bet reikia susitarti dėl terminų – ką laikyti pramoginiu? Koks nors sinefilas ir Larso von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“ gali pavadinti pramoginiu. O ką, negi režisierius nepramogauja ir nemanipuliuoja masinio žiūrovo alkiu matyti nuolatines kriminalines žinias ir kraujo troškuliu? Filmas, norėjo to režisierius ar ne, verčia žudikui maniakui pajusti blogiau negu užuojautą – abejingumą.
Išradingi lavonų muliažai, grimo detalės (kone šedevrai), tarp žudynių herojaus „atsiribojimai“ nuo savęs lyg ilsintis, komentuojant siužetą iš šalies, įkyrios ir vis įkyresnės aukos, banalūs meno ir manijų sulyginimai – visa tai sukuria daiktą savyje, kuris ilgainiui tampa tuščiu indu. Prasmė – kažkur indo dugne. Manierizmas, bet įspūdingas, ypač paskutinėje kičinio pragaro dalyje, kurioje net nelabai išsilavinęs žmogus pajus „kaifą“, kad atpažįsta nuorodą į Dantės įvaizdį ir temas. Kad ir kaip būtų, Trieras rodo klasę – ne kiekvienas bent jau dalį savo gerbėjų priverčia gerai jaustis iškrypėlio-filosofo draugijoje. Tai kas, kad opera tik su operetės verta schema.
Šaltasis karas
Paprastumas, beje, tiesiausias kelias į sėkmę, ypač jeigu jis tampa įrankiu kalbant apie sudėtingus ir Vakarų Europos žiūrovui miglotesnius laikus. Tai įrodė Pawelo Pawlikowskio „Šaltojo karo“ triumfas Europos kino apdovanojimų ceremonijoje (geriausias filmas, režisierius, scenarijus, montažas ir geriausia aktorė Joanna Kulig). Stalinmečiu Lenkijoje prasidėjusi, per Europą tiesiogine to žodžio prasme keliaujanti meilės istorija tarp talentingos saviveiklininkės ir masinių renginių režisieriaus, įvilkta į nespalvoto ir labai stilingo kino apvalkalą, daro jausmingos ir didžiąją istoriją asmeninėse istorijose atspindinčios rimtos dramos įspūdį.
Filmas pilnas įmantriai sukomponuotų ir nufilmuotų sovietmečio rakandų, suknelių, transparantų, nacionalinio įvairių šalių kolorito. Garso takelis ypač geras, apgalvotas, net retsykiais kompensuoja stygių tikrų jausmų, kuriuos gožia matematiškas kadrų grožis ir sparčiai besivystantis siužetas.
Laimingasis Ladzaras
Yra repertuare rafinuotesnių, subtilesnių kūrinių, kurių mįslei įspėti ir malonumui pajusti kultūros ir istorijos klišių nepakanka. Dar galima kokiame nors neištaigingame sostinės kino teatre sutikti prasčiokėlį laimingąjį Ladzarą, keliaujantį per dešimtmečius su negudria, visiems gero linkinčia veido išraiška ir siela. Režisierės Alice Rohrwacher filmas „Laimingasis Ladzaras“ – tarsi jo pagrindinis herojus pasirengęs draugauti su visais: ir tais, kurie iš šiuolaikinio kino reikalauja socialinės ištarmės, ir tais, kam kino kalba yra būdas metaforomis kalbėti apie sakralinius, filosofinius dalykus. Filmas prasideda kaip realistinė tikro įvykio iliustracija – pasakojimas apie prieš kelis dešimtmečius garsią šiuolaikinės vergovės nedideliame Italijos kaimelyje bylą.
Filmas nufilmuotas 16 mm juosta, o režisierė ne tik neslepia, bet ir pabrėžia šį retro formatą, kuris, tarsi atgimęs skaitmeninio kino epochoje, pasirodo tinkamiausias lydėti A. Rohrwacher garsiausių Italijos režisierių – Piero Paolo Pasolini, Ermanno Olmi, brolių Taviani – pramintais metaforų kalbos ir magiškojo realizmo takais. Tais tradicijų takais laimingasis Ladzaras ir vaikšto tarsi atgimęs biblinis Lozorius, filmo siužete peržengdamas dešimtmečių ribas visai nepasikeitęs, tokiu pat naiviu žvilgsniu stebintis skurdo, žeminimo(si), paprastų žmogiškų vertybių nuovargio ženklus.
Krautuvų valsas
Kino teatrų repertuare atsirado vietos ironiškam filmui, kuris mažiau mistifikuoja tikrovę, tačiau jausmai kaip kasdienybės stebuklai aplanko ir jo herojus. Personažai dirba prekybos centre, kur jų valdomi krautuvai tarp gėrimų ar saldumynų lentynų keliauja valso žingsniais.
Vokiečių režisieriaus Thomo Stuberio „Krautuvų valsas“ yra paprastai ir grakščiai surežisuotas, jam net netinka sunkiasvoris apibūdinimas „apie darbininkų klasę“. Bet tai tikrai filmas apie tą socialinę klasę su vienais geriausių šiandienos Europos aktorių Sandra Huller ir Franzu Rogowskiu. „Krautuvų valsas“ yra įdomi patirtis – tai lyg Kalėdos prekybos centre, į kurį įleido per tarnybinį įėjimą.
