Rolandas Žygas: keliauju, nes mėgstu gražius dalykus

FOTOGALERIJA Rolandas žygas: keliauju, nes mėgstu gražius dalykus (41 nuotr.)

Ponas Rolandas į pirmą žygį išsirengė 19-os, šiuo metu jam 47-eri. Per 28 metus išbandė daug sporto šakų, tačiau liko ištikimas kalnų žygiams, laipiojimui tarpekliais ir kriokliais. Prieš dešimtmetį įkūręs kelionių entuziastų klubą „XGenomas“ pašnekovas juo ir gyvena – organizuoja keliones vaikams ir suaugusiems. „Kelionėse esu gidas, instruktorius, virėjas, slaugytojas ir psichologas“, – šypteli jis.

Dvasiai ir kūnui

Kalbėdama su p. Rolandu negaliu nepastebėti gipsuotos jo plaštakos. Kaip dauguma adrenalino mėgėjų, jis tik numoja ranka: „Niekis.“ Tas „niekis“ – tai plaštakos kauliuko lūžis, apie kurį vyras sužinojo tik grįžęs iš Omano.

„Su grupe judėjome Wadi Taab tarpeklio link. Neatsargus veiksmas, du metrai laisvo kritimo ir smūgis. Buvo mėlynių, kraujo“, – dabar šypsosi keliautojas. Priduria, kad ne kartą jam teko patirti gerokai rimtesnių iššūkių ir atsidurti ant mirties slenksčio. Tačiau tai jo neišgąsdino, priešingai, įkvėpė nesustoti.

Knygoje „Keliautojo žinynas“ Juozas Vaitkus rašo, kad kelionėse išryškėja dvasinės žmonių savybės, mat kelionės – ne vien gražūs saulėlydžiai prie laužo, gitara, dainos. Bet ir kuprinės diržų nuveržti pečiai, prakaito druska, išretėjęs aukštikalnių oras, šaltos klastingos kalnų upės. Ponas Rolandas pritaria, kad kelionėse išbandoma ne tik fizinė ištvermė, bet ir užgrūdinama dvasinė, sudaranti žmogaus vidinių vertybių visumą.

Pirmieji Lietuvoje

VŽ svečias kartu su kitais klubo nariais pirmieji Lietuvos rinkai pasiūlė keliones po kanjonus. Anot p. Rolando, kanjoningas nėra plačiai žinomas sportas, nes yra palyginti jaunas – pirmieji 1985-aisiais jį pradėjo prancūzai.

„Nesireklamuojame, geros rekomendacijos keliauja iš lūpų į lūpas“, – patikina pašnekovas. Kad būtų aiškiau – kanjoningu vadinamas keliavimas kalnų upių kanjonais. Tokiose kelionėse tenka karstytis uolomis, šokinėti nuo didelio aukščio į vandens baseinus, čiuožti kriokliais, bristi per vandenį, plaukti nemenkus atstumus. Vėl lipti, šokti, kol įveikiamas visas kanjonas. Jų būna nuo klaikiai sunkių iki visai lengvai įveikiamų. Anot jo, kanjoningu užsiimti gali visi, yra tik viena išimtis – reikia mokėti plaukti.

„XGenomo“ vadovas su gamta grūmėsi Bolivijoje, Jordanijoje, Naujojoje Zelandijoje, Islandijoje, Čilėje, Argentinoje, daugelyje kitų šalių, tad patirties jam netrūksta.

Kišenių nekandžioja

Kanjoningas nepatenka į brangiausių sporto šakų sąrašą, bet ir ne už „ačiū“. Pradžiai į jį investuoti teks apie 600 Eur – už tiek nusipirksite gerą avalynę, apatinius ir viršutinius drabužius. Įsigysite tvirtą kelioninę kuprinę, liks šalmui ir vandens kostiumui. Daugiausia kainuoja kelionių bilietai. Maistas, anot p. Rolando, yra paprastas – konservai, bulvės, makaronai, juodasis šokoladas.

„Pinigai išleidžiami ne kanjonuose, o miestuose. Argentinoje ir Čilėje už naktines linksmybes mieste sumoki apie 50 eurų, o Bolivijoje valgyti, gerti ir šokti visą naktį gali už 10–15“, – sako keliautojas.

Pasak p. Vaitkaus, pavojingiausia žmogui yra nežinoti, nes nuo keliautojo Roaldo Amundseno laikų Arktikos ir Antarktidos klimatas nepašvelnėjo. Kalnai nesumažėjo, plyšiai neužsitraukė, upės nenuseko.

Tad kelionės vadovas, dėsto p. Rolandas, privalo puikiai skaityti žemėlapius, orientuotis, nuspėti orus, žinoti, ką daryti ekstremaliose situacijose.

Aistra fotografijai

VŽ pašnekovas turi gebėjimą įžvelgti grožį. Jei ne VŽ fotografė, užsiminusi apie šį jo talentą, p. Rolandas pats nebūtų pasakęs. Tiek apie fotografiją, tiek išmaišytus žemynus jis kalba kukliai. Ne be reikalo sakoma, kad daugiausia giriasi tie, kurie mažiausiai patyrė.

Prispirtas p. Rolandas pasakoja fotografija susidomėjęs anksčiau nei kelionėmis: „Paėmiau iš tėvuko fotoaparatą ir nepaleidau iš rankų.“

Fotografuoti žygiuose, tęsia keliautojas, nėra paprasta. Anot jo, fotografijos įranga sveria 7–8 kg. Įdomumo dėlei, vyrai žygyje nešasi 22 kg sveriančias kuprines, o moterys – 16–17 kg, todėl papildomi kilogramai pasireiškia nugaros, kaklo skausmais. Tačiau p. Rolando jie nestabdo, – kol kiti ilsisi, jis gaudo įstabius kadrus: „Esu gamtos fotografas, o su ja – sudėtinga. Pamatai, nespėji pribėgti ir visas grožis dingsta.“

Jei ne draugai, p. Rolando fotografijos nebūtų išvydusios dienos šviesos. Šių metų gruodį jis surengė pirmą savo parodą. Keliautojas atvirauja, kad pinigų trūko, o 1.500 Eur surinko draugai ir kartu su juo keliavę žmonės.

„Prisipažįstu, kad nesireklamuoju socialiniuose tinkluose, bet, kaip ir kiekvienas kuriantis žmogus, noriu būti pamatytas ir įvertintas“, – sako VŽ svečias.

„Kiekvienas keliautojas turi savo motyvų, kodėl negali nustygti vietoje. Vieni bėga nuo šeimos ir darbo. Antri puikuojasi pasieniečių nuštampuotu pasu. Treti – ištroškę žinių. Aš keliauju, nes tiesiog mėgstu gražius dalykus“, – šypteli p. Rolandas.