„Svetimo“ režisierius J. Lorenci: „Grožis – paprastume, pilnatvė – tuštumoje“
Prancūzų rašytojas, filosofas Albert'as Camus (1913–1960), Nobelio literatūros premijos laureatas, 1942 m. išleistame romane „Svetimas“ apmąstė vieną pagrindinių savo kūrybos temų – absurdą, ir kėlė klausimus apie gyvenimo prasmę. Jis nelaikė savęs egzistencialistu, nors pritarė egzistencialistams, teigusiems, kad gyvenimas neturi prigimtinės prasmės.
A. Camus absurdo filosofija ragino susitaikyti su tuo, kad gyvenimas beprasmis, ir džiaugtis tuo, ką jis pasiūlo. Tokį požiūrį rinktis paskatino tėvo žūtis Pirmajame pasauliniame kare ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, gyvenant Alžyre matytas niekingas prancūzų elgesys su vietiniais gyventojais.
Pagrindinis romano personažas Merso yra nei geras, nei blogas, nei moralus, nei amoralus – jis tiesiog žmogus, kuris suvokia gyvenimo absurdą ir yra su tuo susitaikęs. Merso įvykdytą arabo žmogžudystę kai kurie tyrinėtojai vertina kaip Alžyro kolonizatorių prancūzų elgesio su musulmonais metaforą.
„Svetimas“ pasirodė tuo metu, kai alžyriečiai vis ryžtingiau reikalavo politinės autonomijos; nors 1940 m. Prancūzija suteikė tam tikras teises, nuolatiniai konfliktai ir nesėkmingi Prancūzijos pažadai suteikti daugiau nepriklausomybės išprovokavo 1954 m. prasidėjusį Alžyro karą.
„Svetimas“ laikomas XX a. literatūros klasika dėl A. Camus filosofinių idėjų ir absurdo estetikos raiškos, egzistencialistinių nuostatų, kūrinio sintaksinės struktūros. Prancūzų dienraštis „Le Monde“ įtraukė šį romaną į reikšmingiausių XX a. knygų šimtuką.
„Svetimas“ sulaukia ne tik filosofų ar literatūrologų, bet ir kitų sričių mokslininkų dėmesio. 2017 m. Samas Shusteris, Niukaslo (Jungtinė Karalystė) universiteto profesorius emeritas, paskelbė straipsnį, kuriame teigė pagrindinio herojaus Merso mintyse, žodžiuose ir veiksmuose įžvelgęs socialinio bendravimo sutrikimą, būdingą Aspergerio sindromu sergančiam žmogui. Galbūt aprašydamas savo draugą Galindo, A. Camus neurologinį elgesio sutrikimą turintį žmogų aprašė gerokai prieš tai, kai šis sutrikimas buvo kliniškai apibrėžtas, spėja profesorius.
Albert’ui Camus kūryba buvo priemonė paliesti kuo daugiau žmonių, siūlant jiems bendrą džiaugsmų ir kančių patirtį. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, šio autoriaus kūriniai yra labai populiarūs. Kaip jums kilo mintis pasirinkti būtent šį kūrinį ir būtent šiandien?
Ta mintis vieną dieną tiesiog atėjo į galvą. „Svetimas“ ilgai gyveno manyje – tarsi sėkla ar kokonas. Man reikėjo šiek tiek laiko, kad suprasčiau kodėl. Tai tiesiog kilo kaip stiprus jausmas. Dabar suprantu, kodėl. Manau, kad yra dvi pagrindinės priežastys: pirma, mano susižavėjimas ar net pavydas Merso – jo unikalus, neieškantis prisirišimo santykis su „gyvenimo dalykais“, ir, antra, mano pasibjaurėjimas procesu prieš Merso (visuomenė, kuriai nerūpi auka, bet kuri nori įsiskverbti į nuteistojo privatumą ir pajungti jį deindividualizavimo procesui – padaryti jį „bet kuo“, „normaliu“).
Kodėl tai svarbu šiandien? Nes gyvename visiškai juodų ir baltų spalvų ir santykių pasaulyje. Nes vis labiau tampame kontrolės, technokratijos ir biurokratijos visuomene. Nes dėl saugumo aukojame savo privatumą. Nes kiekvienas vis labiau įsijaučia į save, į savo tiesą ir mano, kad tik ji yra objektyvi.
Ką manote apie Camus idėjų ir egzistencializmo sąsajas?
Camus žengia toliau nei egzistencializmas. Jis nepripažįsta egzistencijos galimybės prasmės! Visa tai susiję su sąmoningumu.
Romane „Svetimas“ Camus apmąstė pagrindinę savo kūrybos temą – absurdą, nagrinėjo klausimus apie gyvenimo prasmę. Kokiomis priemonėmis filosofines mintis jūs paverčiate teatro dramaturgija?
Jei pasakojimas apie Dievą mus moko, kad mes nesame dievai, tai absurdo filosofija laikosi paralelinio ir kartu prieštaringo požiūrio: mes nesame absoliutūs, nes nėra nieko absoliutaus.
Problema, susijusi su perdėtu susitapatinimo siekiu norint pakeisti prasmės trūkumą. Smurtą gimdo prasmės trūkumas. Atstumtieji normalizuojami. Demonizavimas, šlovinimas ir apibendrinimas – destruktyvios XXI a. jėgos. Svarbus susitapatinimo ir distancijos santykis. Grožis – paprastume. Pilnatvė – tuštumoje.
Kokias pagrindines užduotis iškėlėte spektaklio dramaturgui Dino Pešutui?
Kaip įsiklausyti į Camus ir kaip patiems kurti idėjas (ir potencialią medžiagą). Kaip absurdą (ne tik kaip esminį pasaulio ir žmogaus, bet ir žmogaus ir visuomenės santykį) paversti teatro kūnu.
Kaip pasirinkote aktorius?
VERSLO TRIBŪNA
„Lietuvos vardas Europoje skamba vis garsiau“ – su šia žinia grįžta antrą kartą organizuojama konferencija apie ES investicijų teikiamas galimybes ES+U, vyksianti rugsėjo 25 d. „Compensa“ koncertų salėje. Šių metų konferencijos tikslas – priminti, kokią įtaką Lietuva turi visai Europos Sąjungai.
Naujiena Lietuvos radijo rinkoje – programėlė Radijas.lt. Tai patogi, šiuolaikiška ir funkcionali radijo klausymo platforma, suteikianti klausytojui platų lietuviško garsinio turinio pasirinkimą. Čia vienoje vietoje populiarios Lietuvos FM radijo stotys, taip pat pamėgtos licencijuotos šalies internetinės radijo stotys be reklamos, galimybė norimu metu klausyti radijo žinių, kitų informacinių laidų bei rubrikų, laimėti prizus ir sužinoti viską, kas vyksta mylimos radijo stoties eteryje bet kuriuo metu.
Šiemet gėrimų rinka visame pasaulyje, skaičiuojama, pasieks 276 milijardų dolerių pajamų ribą. Ateities projekcijos rodo, kad ši verslo niša į viršų stiebsis ir toliau. Kasmet augdama po beveik 9 proc., dešimtmečio pabaigoje turėtų pasiekti 380 mlrd. dolerių ribą, nors prieš mažiau nei dešimtmetį šie skaičiai buvo sunkiai suvokiami. Gėrimų rinka nuolat auga ir Lietuvoje.
Ekranų tinklas „2go“ pristato didžiausią vasaros įvykį Šiauliuose – SEL šou Šiaulių miesto centrinio parko estradoje, rugpjūčio 22 dieną.
Atrankos būdu. Paprašiau aktorių įrašyti tris užduotis. Paprastos užduotys, labiau neaktorinės. Mane domina asmenybės, paprasti dalykai.
Be dramaturgo, kartu su Jumis dirba dailininkai ir choreografas iš Slovėnijos. Tai jūsų seni partneriai ar renkatės su kuo dirbsite pagal kūrinio temą?
Mano komanda yra tarsi mano šeima. Su jais dirbu daug metų, pavyzdžiui, su scenografu Branko Hojniku – 25-erius metus. Mes mokomės ir augame kartu, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.
Šiais laikais teatras tampa itin įvairus, ir dažnai ne visai teatriniai reiškiniai bando glaustis po teatro sparnu. Koks jūsų teatro credo?
Galiu kalbėti tik savo vardu. Aš nestatau dramos tekstų, ir jau seniai jų nestatau. Manęs nedomina draminių vaidmenų kūrimas, mane domina plotas / galimybė / zona / intervalas tarp aktoriaus (jo asmenybės) ir „potencialaus“ personažo. Taigi, ne fiksuotos, o takios pozicijos. Tikiu aliuzija, o ne iliuzija. Atvira erdve. Ausis man svarbesnė už akį (kapitalizmas, katalikybė). Noriu, kad spektaklis vyktų žiūrovo viduje. Taigi, raktinis žodis man, mano darbams yra „vaizduotė“. Pasakojimas – tai metodas, kuris mane domina. Ir aktyvus bei kintantis susitapatinimo ir atsiskyrimo santykis. Aš tikiu bendruomene. Viskas, ką svarbaus turime, – tai kiti. Viskas, ką darau, skirta žiūrovams. Kad kažkas įvyktų. Būtų poveikis, o ne efektas.
Kokius matote teatrinius procesus savo šalyje, o ir visame pasaulyje?
Daugiausia dirbu su Slovėnijos studentais ir jaunaisiais teatro kūrėjais. Man didelė garbė būti profesoriumi. Tačiau šiuo gyvenimo laikotarpiu literatūra ir muzika man yra svarbesnės.
