Architektas G. Balčytis: architektūrai svarbu ne fasadai

Architektas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Balčytis. Tado Barzdžiaus nuotr.

„Nesakau, kad visi architektai yra genijai, bet jei laikai save kūrėju ir turi savo nuomonę, tai niekas tau nedraudžia savo idėjos pateikti. Kitas klausimas, ar tai idėjai verta būti įgyvendintai“, – sako architektas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto docentas Gintaras Balčytis, vienas iš šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, pelnęs ją už miestui ir žmogui atvirą architektūrą.

Dabarties architektūros virtuvėje leidžiami visokie ingredientai – ji neturi aiškaus, vientiso stiliaus.
Pastatas negali būti tiesiog šiaip sau pastatas, turi matytis, kodėl jis taip, o ne kitaip suprojektuotas.
Iki šiol stebina sovietmečiu atsiradęs vienas pastatas – nei pasenęs, nei pralenktas architektūrine prasme.
Mažiausia kaina neturėtų būti pagrindinis argumentas, ypač kalbant apie kūrybinį darbą.
Ar visada architektūros konkursuose išrenkami geriausi?

Tie, kurie bent truputį domisi architektūra, tačiau nėra užfiksavę G. Balčyčio (g. 1960) pavardės, bent du jo suprojektuotus viešuosius objektus tikrai žino – tai 2016 m. pastatyta Kauno autobusų stotis, kurios žiauriai pavydi Vilnius, ir 2020 m. vasarą atidaryta Vilkaviškio autobusų stotis, į savo glėbį priėmusi parko medžius. Dar G. Balčytis projektuoja biurus, individualius objektus, inicijuoja ir rengia tarptautines parodas bei festivalius, rūpinasi profesine leidyba ir t. t. Tačiau pokalbį pradedame ne nuo statinių.