Aptikta partizano A. Kraujelio-Siaubūno slėptuvė

Dalį slėptuvės KGB pareigūnai aptiko 1965 m. kovo 17-ąją, kai jiems apsupus sodybą, kurioje slapstėsi A. Kraujelis-Siaubūnas, susišaudymo metu sužeistas partizanas nusišovė.

Remiantis kagėbistų apmatavimais bei slėptuvės nuotraukomis iki šiol manyta, kad slėptuvė nebuvo įrengta giliai po žeme, o užėmė tik vadinamojo papečkio erdvę ir buvo kagėbistų sunaikinta. Atliekant archeologinius tyrimus rasta į žemę įgilinta slėptuvė. Tikėtina, kad šis atradimas taps pagrindiniu naujai kuriamo partizano Antano Kraujelio muziejaus eksponatu, skelbia LGGRTC.

Iš visų žinomų partizaninių slėptuvių ši įrengta vėliausiai – 1960-aisiais, ir vadinama unikalia dėl iš akmenų sumūrytų sienų. Netradicinė buvo ir įrengimo darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis ir įrengtas namas. Pasakojama, jog dėl šio slėptuvės unikalumo kagėbistai jos maketą naudojo kaip mokomąją priemonę KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje.

Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondui įsigijus Pinkevičių namą ir pradėjus ruošti būsimo muziejaus projektą, fondo direktoriaus Viliaus Maslausko iniciatyva šį lapkritį Pinkevičių sodyboje buvo atlikti archeologiniai tyrimai. Tyrimus organizavo LGGRTC vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis, atliko Kultūros vertybių globos tarnybos specialistai – vadovas, archeologas Linas Kvizikevičius ir archeologė Vitalija Vėževičienė, finansavo Krašto apsaugos ministerija.

Paskutinė slėptuvė

Organizuotas partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje baigėsi, kai 1953 m. gegužę KGB areštavo vyriausiąjį Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą, tačiau pavienis pasipriešinimas tęsėsi. Skaičiuojama, jog ir po 1960 m. Lietuvoje slapstėsi apie 10 iki mirties kovoti pasiryžusių laisvės kovotojų, tarp jų – ir A. Kraujelis-Siaubūnas, partizanas nuo 1948 m. rudens iki 1965 m. pavasario.

LGGRTC svetainėje rašoma, jog paskutinis A. Kraujelio-Siaubūno bendražygis Vladas Petronis-Nemunas, neatlaikęs sunkios partizano dalios, 1954 m. pasidavė okupacinei valdžiai. Apklausiamas V. Petronis taip charakterizavo Siaubūną: „Labai atsargus – slepiasi negyvenamuose pastatuose. Žiemą iš slėptuvės išeina retai, eina ne keliais, o laukais (naktį arba prieš rytą). Vasarą slapstosi krūmuose, klojimuose, pirtyse. Siaubūnas niekada dėl nieko nesitaria iš anksto. Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo, dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengia, nes laiko juos užverbuotais.“

1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė Utenos rajone, Papiškių kaime, pas svainį Antaną Pinkevičių. A. Pinkevičius buvo vedęs A. Kraujelio žmonos Janinos seserį Oną; anksčiau už partizanų rėmimą buvo teistas 10 metų. Čia, statant namą, po duonkepe krosnimi buvo įrengta slėptuvė, kurioje esant reikalui slėpdavosi A. Kraujelis.

1964 m. gruodį KGB gavo operatyvinių duomenų apie tai, kad A. Kraujelis gali slėptis Papiškių kaime pas Pinkevičius. Saugumiečiai nuodugniai iškratė namą, bet po krosnimi pasislėpusio A. Kraujelio nerado.

Gruodžio 25 d. A. Kraujelis sugebėjo niekieno nepastebėtas iš sodybos pasišalinti ir čia vėl pasirodė tik 1965 m. vasarį.

1965 m. kovo 16 d. vakare A. Kraujelis padarė nedidelę, bet lemtingą klaidą: paprašė žmonos Janinos Snukiškytės atnešti slides, kurios buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens. Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugumiečiai stebėjo Pinkevičių sodybą. Ištrauktos slidės kagėbistams sukėlė naujų įtarimų.

1965 m. kovo 17 d. rytą Pinkevičių sodybą apsupo didelės saugumiečių ir ginkluotų kareivių pajėgos.

A. Kraujelio žmona J. Snukiškytė pasakoja: „Tik spėjom pavalgyt, pamatėm, kad ginkluoti kareiviai supa sodybą, trobesių pusėn bėga saugumiečiai. Jie iškrėtė daržinę, tvartą, visur durtuvais ir virbais išbadė. Gal manė, kad yra koks slaptas išėjimas iš trobos. Po to gryčion įėjo Utenos saugumietis Sergejus Tichomirovas, kiti ir pradėjo plėšti grindis iš visų krosnies pusių. Jie numanė, kur turi būti slėptuvė, tik gal dar abejojo, ar Antanas ten yra. Nepaliesta liko koridoriaus sienutė ir pati krosnis. Ėmė aiškintis, kas gali būti po ja, ir pastebėjo, kad krosnies pamatas kitoks. Tuomet pradėjo ardyti sienutę, kuri buvo ne ištisinė, o dirbtinai sudurstyta iš medelių.“

Aptikę slėptuvę, saugumiečiai šeimininkui A. Pinkevičiui liepė ją atidaryti, tuo metu A. Kraujelis iš slėptuvės paleido automato seriją. Buvo sužeistas šeimininkas ir du milicininkai. Po to A. Kraujelis iš slėptuvės metė granatą. Ji nesprogo. Į palėpę nusigavęs A. Kraujalis buvo apšaudytas ir sužeistas. Nenorėdamas gyvas pasiduoti, pagal partizanų tradiciją nusišovė.

Ieškojo po duonkepe

Prieš tyrimus D. Žygelis apklausė liudininkus, išstudijavo Lietuvos ypatingajame archyve saugomą medžiagą ir nustatė, kad 1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė svainiui A. Pinkevičiui statant namą. Liudininkai nurodė vietą, kur 1965 m. A. Kraujelio žūties metu stovėjo duonkepė krosnis, po kuria buvo įrengta slėptuvė.

Pagal KGB išmatavimus ir nuotraukas, slėptuvė turėjo užimti tik taip vadinamo papečkio erdvę. Kadangi duonkepė krosnis apie 1971 m. buvo nugriauta, o jos vietoje pastatytas koklinis pečius, kuris vėliau taip pat buvo nugriautas, atrodė, kad slėptuvė sunaikinta.

Tačiau atlikus archeologinius tyrimus nustatyta, kad slėptuvė vis tik buvo įgilinta į žemę, o KGB matavimai – netikslūs.

A. Kraujelio palaikų ieškota kelis dešimtmečius. 2019 m. birželį jie rasti sostinės Našlaičių kapinėse, kur anksčiau buvo aptikti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

A. Kraujelis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius).