Radvilų rūmų dailės muziejuje – vienos dienos paroda

M. Rakowitzas (g. 1973) – Irako žydų kilmės menininkas, gimęs ir gyvenantis JAV. Pagrindinė jo „specialybė“ yra skulptorius, tačiau jis puikiai žinomas kaip videomeno, performansų, komiksų, kvestiuonuojančių socialines ir politines sistemas, kūrėjas, radijo pranešėjas, kartais – virtuvės šefas, ir vadinamas „vienu žinomiausių šiandienos menininkų-aktyvistų, kuris domisi, ką reiškia būti spektrinėje, nestabilioje esatyje, sukeltoje kultūrinės amnezijos, kolonializmo, politinio konflikto, perkraustymo ar kitų prekariškumą sukuriančių aplinkybių“.

2007 m. jis ėmėsi sunkiai įsivaizduojamo darbo – atkurti apie 8.000 istorinių objektų, pagrobtų iš Irako nacionalinio muziejaus po 2003 m. amerikiečių invazijos. Medžiagą objektams kurti pasirinko ne kalkakmenį ar bronzą, kaip būtų galima tikėtis, tačiau buities prekių pakuotes: skardines, spalvotas dėžutes ir kitokius daiktus, įvežamus iš Artimųjų Rytų. Antai 2018-ųjų pavasarį Londone, Trafalgaro aikštėje, buvo atidengta M. Rakowitzo atkurta statula, kurią 2015 m. sunaikino džihadistų grupuotės „Islamo valstybė“ (ISIS) kovotojai. Originalas, sparnuota dievybė jaučio kūnu, maždaug nuo 700 m. pr. Kr. saugojo Ninevės miesto šiauriniame Irake vartus, jos replika Londone stovėjo iki šių metų liepos.

Šiauriniai rūmai

Pasak rengėjų, paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje skirta M. Rakowitzo kūriniui „Šiauriniai Nimrudo rūmai, G salė“ (2018). Tai monumentalių senojo Nimrudo rūmų, esančių į pietus nuo Mosulo, sienas dengusių bareljefų replikos. Didingos asirų skulptūros atlaikė 612 m. pr. Kr. Babilonijos užkariavimą ir galingą Britų muziejaus invaziją, tačiau neįstengė atsilaikyti prieš 2015 m. ISIS atsigabentus buldozerius ir sprogmenis.

M. Rakowitzas šiuos bareljefus ir kitus istorinius objektus prikelia naudodamas savitas išraiškos priemones ir šiuolaikines medžiagas iš civilizacijos atliekų šiukšliadėžės. Suprantama, ne be ironijos.

„Šiuo metu negaliu kurti nieko kito, – sako M. Rakowitzas, – nes tam, kas dingo, reikia kokio nors vaiduoklio.“

Parodos kuratorius – Evaldas Stankevičius. Planuojama parodos pabaiga po karantino, kurio pabaigos suplanuoti negalima, – 2021 m. vasario 15 d.

Pirmoji dalis – ŠMC

Tuo pačiu VŽ primena, jog Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, taip pat iki lapkričio 7-osios veikia M. Rakowitzo paroda „Sugrįžimas“ (kuratorė Neringa Bumblienė), kurią galima pavadinti Radvilų rūmuose atidaromos parodos pirmąja dalimi.

Pietinėje salėje eksponuojamą M. Rakowitzo instaliaciją „Sugrįžimas“ (angl. RETURN, kuriama nuo 2004 m.) sudaro gyvos datulinės palmės, videofilmas ir artefaktų kolekcija.

Jei dar pavyks ištaikyti laiko paskutinę prieškarantininę dieną ir pasižiūrėti videofilmą apie M. Rakowitzo galiausiai įgyvendintą projektą – iš Irako į JAV atgabenti tenykščių datulių, dedu galvą, keliolikos minučių nebus gaila. Priešingai, jos suteiks minčių pamąstyti apie žmonių gyvenimus kartais tiesiog absurdiškų geopolitinių peripetijų kontekste.

Jei negaila dar keliolikos minučių – ŠMC kino salėje rodomas M. Rakowitzo filmas „Specialiojo Opso Kodžio baladė“ (2017).

Apie menininką

M. Rakowitzas gyvena ir dirba Čikagoje, jis yra Northwesterno universiteto meno teorijos ir praktikos profesorius.

Jo parodos ir projektai rodyti svarbiose meno organizacijose: „Creative Time“ Niujorke, „Tate Modern“ galerijoje Londone, Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, „Lombard Freid“ ir „Lombard“ galerijose Niujorke, šiuolaikinio meno organizacijoje SITE Santa Fė, JAV, „Barbara Wien“ galerijoje Berlyne, Rhonos Hoffman galerijoje Čikagoje, Malmės ir Tenstos kunsthalėse Švedijoje, „Kunstraum Innsbruck“ meno centre Austrijoje ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.

Jo darbai eksponuoti svarbiuose viso pasaulio meno muziejuose ir parodose, tarp kurių „Whitechapel“ galerija Londone, tarptautinė paroda „Dokumenta (13)“ Kaselyje, Vokietijoje, šiuolaikinio meno muziejus „MoMA P.S.1“ Niujorke, šiuolaikinio meno muziejus „Castello di Rivoli“ Turine, Italijoje, šiuolaikinio meno centras „Palais de Tokyo“ Paryžiuje, 16-oji Sidnėjaus bienalė, 10-oji ir 14-oji Stambulo bienalės, 8-oji Šardžos bienalė Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Tiranos bienalė.

M. Rakowitzui suteikti Dalaso Našerio skulptūros centro (2020), Herbo Alperto meno fondo (2018) ir Tiffany fondo (2012) apdovanojimai, kūrybinio kapitalo stipendija, Šardžos bienalės žiuri apdovanojimas (2008), Niujorko meno fondo stipendija architektūrai ir aplinkos struktūroms (2006), Šiuolaikinio meno Denos fondo apdovanojimas (2003) ir „UNESCO Design 21“ pagrindinis prizas (2002).