Mirė operos karaliumi vadintas V. Daunoras
Bosas V. Daunoras Lietuvos operos scenoje dainavo 30 metų. 1988-aisiais dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo pareiškė, jog pasitraukia iš jo veiklos dėl kraštutinių siekių apraiškų. 1993 m. išvyko į JAV.
1996-aisiais pradėjo dainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre, karjerą baigė 2005-aisiais.
Pasak Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Jono Sakalausko, V. Daunoras buvo visų laikų geriausias Lietuvos bosas.
V. Daunoras gimė 1937 m. Žagarėje, 1962-aisiais baigė Lietuvos konservatoriją, kelis dešimtmečius dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, buvo Dainavimo katedros vedėjas, profesorius.
V. Daunoras ilgus metus dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre, Lietuvos filharmonijoje, Kauno muzikiniame teatre, o 1966-1968 metais stažavo „La Scala“ teatre Milane.
Solistas gastroliavo Europoje, JAV, Kanadoje, Egipte.
1994-2017 m. V. Daunoras gyveno JAV. Paūmėjus Parkinsono ligai, grįžo į Lietuvą ir apsistojo senelių globos namuose prie Nemenčinės.
Karalių kuria aplinka
„Daunoras Lietuvoje ir kitų šalių teatruose sukūrė dešimtis vaidmenų, iš kurių reikšmingiausi – Pilypas II ir Didysis inkvizitorius („Don Karlas“), Borisas Godunovas („Borisas Godunovas“), Mefistofelis („Faustas“), Don Bazilijus („Sevilijos kirpėjas“), Eskamiljas („Karmen“), Karalius Henrikas („Lohengrinas“), Marselis („Hugenotai“), Raimondas („Liučija di Lamermur“), Timuras („Turandot“), Monteronė („Rigoletas“), Don Bartolas („Figaro vedybos“), Ramfis („Aida“), Senasis žydas („Samsonas ir Dalila“), Dosifėjus („Chovanščina“), Greminas („Eugenijus Oneginas“), Margiris („Pilėnai“) ir kt.
Visgi į Lietuvos operos istoriją pirmiausia jis įėjo kaip Pilypas II legendiniame 1981 m. „Don Karlo“ pastatyme su Liudo Truikio dekoracijomis ir kostiumais (premjera lapkričio 21 d., režisierė Nijolė Krotkutė, dirigentas Jonas Aleksa).
Šis pastatymas yra išskirtinis įvykis Lietuvos operos istorijoje. Pilypą II Daunoras vaidino ir ankstesniame pastatyme bei užsienyje, tačiau būtent šiam spektakliui sukurta Truikio estetika suaugo jo vaidmens recepcija. Tai buvo ir ryškus dainininko ūgtelėjimas psichologinio vaidmens kūrimo srityje.“ (p. 29)
V. Daunoro mintys apie sukurtus vaidmenis byloja solisto kūrybingumą, artistiškumą, charizmą ir begalinį troškimą, kad vaidmuo būtų gyvas tikrąja to žodžio prasme, kad scenoje kuriama ir transliuojama mintis pasiektų žiūrovą, jį užvaldytų ir užburtų, ir įvyktų energinis susitikimas.
„Man labai patikdavo persikūnyti į Mefistofelį. Prieš „Fausto“ spektaklį visada grimuodavausi pats. Kartais grimas įgaudavo kokį nors netikėtą bruožą, tiesiog pagal tos dienos nuotaiką. Eksperimentuodavau, kiekvienas spektaklis būdavo kitoks, Mefistofelis – man ne velnias, bet šelmis, gundytojas, na ir tamsioji asmenybės, gyvenimo pusė. Mefistofelio gundymai – tai žaidimas su publika, man patiko provokuoti žiūrovus. Kartą padariau tokį triuką: sudainavau Mefistofelio serenadą stovėdamas ant vienos kojos, kitą taip mandriai užriečiau, iš po ilgo apsiausto kyšojo tik viena koja, bet ir jos dėl apšvietimo nesimatė. Visiems atrodė, kad velnias kabo ore. Iš pradžių pritūpdavau taip, kad kulnais beveik siekdavau užpakalį. Ir paskui tarp Margaritos gėlių po truputį pradėdavau kilti… Mefistofelis labai įdomus vaidmuo, jis vis skatina sugalvoti kažką naujo netikėto. Jokie režisieriai šito vaidmens su manim nerepetavo, tad pats vis ko nors prisigalvodavau. Buvau gana drąsus. Patinka kažkam ar nepatinka, darau savaip, ir tiek.“ (p. 109), — knygoje „Karalių kuria aplinka. Operos solistas Vaclovas Daunoras“ rašo jos sudarytoja Jūratė Katinaitė (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2019 m.).
Pranešama, jog atsisveikinimas su operos solistu Vaclovu Daunoru vyks Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Didžiojoje salėje spalio 23 d. (penktadienį) nuo 9 iki 14 valandos. Urna iš teatro išnešama 14 val. Laidotuvės 15 val. Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Šventos Mišios už velionį bus aukojamos spalio 22 d. (ketvirtadienį) 19 val. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.
