Pakalbėkim apie meną: kitokie P. Jurkšaitytės kambariai

Patricija Jurkšaitytė. „Olandiškos istorijos 6“, 2013 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija.

Paveikslas „Olandiškos istorijos 6“ (2013) – tai pasakojimas apie vakariečiams būdingą santykį su kultūros istorija. Tiesa, jis atsivers tik tiems, kurių nesuklaidins apgaulingas pirmasis įspūdis ir pavadinimas. Užeikime vidun – čia gal ir nelabai patogu, bet įdomu.

Patricija Jurkšaitytė (g. 1968) – tapytoja, gyvenanti Vilniuje ir žinoma kaip senųjų meistrų maniera kurianti autorė (realistiškai vaizduojami objektai, tapoma aliejiniais dažais naudojant lesiruotės techniką). Tačiau laku blizgantis paveikslų paviršius apgaulingas, nes šiuolaikiškas ir paveikslų turinys, ir menininkės kūrybinės strategijos.

P. Jurkšaitytė dažniausiai kuria ciklais. Gerai žinoma paveikslų serija „Paveikslai ir interjerai“ (2005), kurioje ji pertapė Sandro Botticelli, Leonardo da Vinci, Jano Vermeerio, kitų garsių senųjų meistrų paveikslus. Čia svarbūs du aspektai: pirma – kopijuota naudojantis nedidelėmis originalų reprodukcijomis, antra – iš paveikslų pašalintos žmonių figūros. Tokiu būdu „Paskutinės vakarienės“ scenoje svarbiausi veikėjai – nebe Kristaus ir jo mokinių figūros, o ištuštėjusios patalpos erdvė, šviesa. Serijoje „Liepsnojantis pasiūlymas (Last minute)“ (2005–2006) – pertapyti reklaminiai viešbučių vaizdai: miegamieji, baseinai, laukiamieji visiškai tušti, išvalyti nuo žmonių, jų asmeninių daiktų. Žvelgiant į tuščias erdves, nejaukumo jausmą keičia smalsumas ir suvokimas, kad menininkė suteikia mums galimybę atidžiau pažvelgti į tai, kas paprastai yra antrame plane: grindų plytelių raštus, kėdės formą, užuolaidos audinio švelnumą.