„Ąžuoliukas“: vieno choro istorijos

Atsakymas į klausimą, kodėl VŽ pristato šią, o ne kokią kitą knygą, susidėliojo pats savaime. Todėl, kad 1959 m. Hermano Perelšteino (1923–1998) įkurtas berniukų choras „Ąžuoliukas“ yra kultūros reiškinys, pirmasis berniukų choras sovietinėje pokario Lietuvoje. Todėl, kad per beveik 60 metų šiame chore dainavo 3.000 vaikų, paauglių, vyrų ir, kaip sako dažnas p. Dariaus kalbintas choristas, jame vyravo „specifinė dvasia“. Kiekviename ilgesniame pasakojime yra tokia linija: „Be „Ąžuoliuko“ būčiau kitoks.“ Arba: „Ąžuoliukas“ man davė tvirtybės siekti tikslo.“ Arba: „Mokiausi iš H. Perelšteino ir esu toks, kurio taip paprastai likimo smūgis neišvers iš kojų.“ Kad ir kaip būtų, tai – esminiai dalykai.

Pradžia – nuo ištakų

Pasak p. Dariaus, su pertraukomis chore dainuojančio nuo 1977 m., knyga radosi per gerą jo draugą Rytį Kamičaitį, irgi ąžuoliuką, prie laužo Aukštaitijoje papasakojusį, kaip choro berniukai 1974-ųjų vasarą stovyklavo Kryme, svarbiausioje to meto sąjunginėje pionierių stovykloje „Arteke“, į kurią paprastai siųsdavo tik partinės nomenklatūros vaikus arba pirmūnus.

„Nebuvau nė girdėjęs, kad choro istorijoje yra toks faktas. Pamaniau: štai pasakojimas, kuris man smagus ir naujas, gal jis bus įdomus ir kitiems ąžuoliukams, gal – ir žmonėms iš pašalies“, – pasakoja p. Darius. Taip kilo idėja choro istorijas suguldyti į knygą. Choristus jis kalbino pusantrų metų, gerą pusmetį praleido ieškodamas nuotraukų: peržiūrėjo visą „Ąžuoliuko“ fotoarchyvą, 10.000 popierinių nuotraukų ir, sako, nė neįsivaizdavo, kad tiek daug laiko reikės jų aprašams surinkti.

Istorijų pasakotojai – p. Dariaus draugai, pažįstami ir nepažįstami ąžuoliukai, jų amžiaus skalė – nuo septyniasdešimtmečių iki devyniolikmečių. Pašnekovų jis nesirinko pagal socialinį statusą, nors tarp buvusių choristų yra ministrų, diplomatų, žymių verslininkų, mokslininkų, gydytojų ir t. t.

„Pirmiausia norėjau atskleisti atsiminimus tų žmonių, kurie dainavo nuo 1959-ųjų, kai iš tremties Sibire grįžęs H. Perelšteinas įkūrė chorą, iki 1979-ųjų, kai Šefas (taip ąžuoliukai jį vadina iki šiol) buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos. Tai buvo pradžia, ištakos tos dvasios, apie kurią knygoje tiek daug šneka įvairių kartų ąžuoliukai. To laikotarpio prisiminimuose H. Perelšteinas minimas labai dažnai, šiaip ar taip, choras buvo jo gyvenimo esmė ir prasmė. Negalėtum sakyti, kad 20 metų jis vienas ant savo pečių visą naštą tempė, bet didelę jos dalį – tikrai. Jis buvo nepaprasta asmenybė, tai pripažįsta daugybė žmonių ir dabar, ir tuo metu, išskyrus kai kuriuos funkcionierius, kurie geriausio Sovietų Sąjungoje berniukų choro įkūrėjui ir vadovui nesuteikė net docento vardo“, – kalba p. Darius. Užbėgant įvykiams už akių – šiuo metu jis renka medžiagą knygai apie Šefą.

Ne vien anekdotai

Knygą „Mes iš „Ąžuoliuko“ paėmiau tik pavartyti – gal aptiksiu pažįstamą veidą ar pavardę. Po valandos ją vis dar skaičiau, įtraukta pasakojimų ir jausmo, lyg smagiai skrietum nuo kalno rogutėmis. VŽ pašnekovas nevengė parodyti „Ąžuoliuko“ linksmo ir šmaikštaus. Nesistengė išspausti faktų, paprastai įtraukiamų į enciklopedijas, nebent jie savaime įsiliejo į istorijas.

„Knygos tikslas nebuvo suminėti faktus. Joje norėjau papasakoti apie tai, kuo mes gyvename dabar, kuo gyvenome vakar, kokios buvo pramogos, juokai, pomėgiai tų žmonių, kurie pradėjo „Ąžuoliuką“ kartu su H. Perelšteinu. Visi tie dalykai nemenkina kolektyvo, priešingai, būtų sunku įsivaizduoti, kad „Ąžuoliukas“ yra solidžių profesionalų būrys, kurie vien repetuoja ir koncertuoja. Kartais man ir pačiam atrodo, kad kai kurie pasakojimai prilygsta anekdotams, bet vis dėlto tai ne anekdotų knyga. Tai knyga apie kolektyvą, apie vidinius jo ryšius“, – kalba p. Darius. Jis priduria, jog meluotų sakydamas, kad bernų kolektyve nebuvo nuotykių su merginom, išdaužtų langų, alkoholio, muštynių ir t. t. Bet jo koncepcija buvo tokia: merginas myli beveik visi vaikinai, dauguma jų išgėrinėja arba bandė tai daryti, mušėsi irgi beveik visi, taigi tai nėra „Ąžuoliuko“ išskirtinumas, todėl tokių istorijų į knygą jis neįtraukė.

Anot pašnekovo, smagių istorijų, kurios bus įdomios ir su „Ąžuoliuku“ niekaip nesusijusiems skaitytojams, šitame chore buvo tiek daug, kad nusileisti iki vulgarių ar primityvių įvykėlių aprašymo nebuvo prasmės.

Buvę ir esami ąžuoliukai prisiminimuose svarsto apie „ąžuoliukizmo“ dvasią ir pabrėžia, kokie jie ypatingi ir vieningi, tačiau p. Darius sako nesiekęs idealizuoti kolektyvo: „Kita vertus, kai pakalbinau apie 50 žmonių, man jie pridėjo į dūšią tiek gražių emocijų, kad sutikęs Vytautą Miškinį paklausiau: „Mokytojau, kaip žiūrėtumėt, jeigu grįžčiau padainuoti?“ – buvau iš choro išėjęs nuo 2005-ųjų. Jis pasakė, kad durys niekam neuždarytos – amžiaus cenzo čia nėra.“

Satisfakcija – bent vienas

Savo lėšomis p. Darius išleido 2.000 knygos egzempliorių. Paramos į nieką nesikreipė, nes, sako, turėjo šviesaus atminimo Mamos paliktų santaupų: „Mama būtų apsidžiaugusi, žinodama, kad pinigus skyriau šitam darbui, nes ji labai mylėjo „Ąžuoliuką“. Kitas dalykas – nenorėjau, kad kas nors, davęs pinigų, diktuotų savo sąlygas, nes tai buvo mano idėja, ir įgyvendinau ją taip, kaip buvau numatęs. Mane labai palaikė žmona, ji matė, kad leidžiu knygą ne dėl pinigų, o dėl idėjos. Ir jeigu ją perskaitę tėvai, dabar auginantys 5–6 metų berniuką, nuspręs leisti jį ne į krepšinio treniruotes, o į „Ąžuoliuką“, būsiu nepaprastai laimingas. Man užtektų ir vieno tokio atvejo.“