Istorija: Jonas Basanavičius viešojoje erdvėje ir kasdienybėje

XX a. pradžios Vilniuje Jonas Basanavičius buvo autoritetas šviesuomenei, kartu ir likusiems, išskyrus socialdemokratų jaunimą.

Amžininkai pažymi jo būdo kuklumą, tačiau pats į savo nuopelnų menkinimą žiūrėjo sargiai ir gerai suprato viešo asmens padėtį. Tarp žmonių elgėsi santūriai ir oriai, į pirmas eiles nelindo, tik primygtinai paprašytas ar susirinkimo išrinktas. Štai prieš rinkimus į I Rusijos Valstybės Dūmą kraštietis Mataušas (Matjušas) Rudvalis 1906 m. kovo 14 d. geram daktaro draugui Garliavos provizoriui Kaziui Aglinskui pranešė, kad dvarininkų susirinkime Vilkaviškyje kalbėtasi apie J. Basanavičiaus kandidatūros kėlimą. Pats J. Basanavičius manė, kad turėtų būti renkami lietuvių inteligentai, išmanantys krašto reikalus, turį tautai nuopelnų, o svarbiausia – moką ir galį viešai kalbėti. Kandidatais pasiūlė mokytoją Petrą Kriaučiūną ir advokatą Stanislovą Railą, daktarą Kazimierą Grinių ir buvusį „Varpo“ redaktorių Joną Kriaučiūną. Pats į rinkimus eitų sulaukęs kvietimo, nes į priekį lįsti nepratęs.

Kitas pavyzdys. Vydūnas prieštaravo daktarui, sakiusiam, jog tauta yra tikslas sau, o J. Basanavičius vertino Vydūną kaip tautinį veikėją, bet niekais laikė jo teosofinius išvedžiojimus, todėl 1920 m. gegužę, viešėdamas Kaune per Steigiamojo Seimo atidarymą, po jo paskaitos miesto Rotušėje šypsodamasis tarė: „Ale, kad tu ir melagis.“

Kolegoms – autoritetas

J. Basanavičius kolegoms buvo autoritetas. Poetas ir kunigas Maironis 1907 m. vasario 27 d. „Gerbiamojo Lietuvos Didvyrio“ atsiprašinėjo, kad neatsiuntė rengiamam albumui nuotraukos, tačiau vėlgi, – metų pabaigoje iš Peterburgo Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui rašė abejojantis J. Basanavičiaus kandidatūra nuo Vilniaus vyskupijos į lietuvių delegaciją pas popiežių, nes kišdamasis į bažnytinius reikalus jis tik daugiau pakenktų. Tais metais gimtadienio proga padovanojo daktarui poemą „Jaunoji Lietuva“, ten įrašė: „Jo Mylistai Dr. Ponui Jonui Basanavyčiui Karštam Lietuvos Mylėtojui ir Mokslo Vyrui Aušros Steigėjui autorius 30 XI 07 Petrapilis“. Poetui daktaro asmenybė buvo svarbi pirmiausia dėl karšto patriotizmo, antroje vietoje – Lietuvių mokslo draugijos (LMD) ir lietuviškojo mokslo kūrimo. „Aušra“ atsiduria nuopelnų gale. Nepaisius tuomet įprastos daktaro nuopelnų chronologijos, ganėtinai aiškūs vertybiniai J. Basanavičiaus veiklos akcentai.

Kas sumanė „Aušrą“

1903 m. švenčiant „Aušros“ leidimo dvidešimtmetį, Martynas Jankus turėjo pasitraukti į antrą planą. Andrius Vištelis, daktarui su laikraščio leidėju viešai nesutariant, užsispyręs vieno pagrindinių aušrininkų titulo J. Basanavičiui neginčijo, Martynas Šernius ir Jurgis Mikšas tylėjo. Daktaras stengėsi saugoti savąjį „Aušros“ sumanytojo vardą. M. Jankus pirmenybę teikė M. Šerniui, o A. Vištelis teigė pirmasis apie laikraštį parašęs J. Mikšui ir pasiuntęs pinigus. J. Basanavičius visada primindavo, kad tiesą atskleis laiškai pastarajam. M. Šerniaus 1881–1884 m. pradžioje J. Mikšui rašyti laiškai išliko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne, ne visi atsidūrę Vinco Kapsuko rankose, tačiau juos sunku suprasti dėl gotiško raidyno, o vos paėmus skaityti popierius trupa nuo prisilietimo.

Neigdamas poeto tezę, daktaras aiškiai nurodė, kad „Aušra“ sumanyta 1882 m. kaip būsimos „Lietuviškos mokslo draugystės“ organas, su kurios kūrimu A. Vištelis neturįs nieko bendra. Ir teigia redagavęs leidinį iki septintojo numerio, taip pat nežinojęs, kad Maironis ir M. Šernius prisidėję pinigais. Iš susirašinėjimo gimęs laikraštis, nebendraujant asmeniškai, tvirtos ateities negalėjo turėti, o vėlesnis pasitikėjimas J. Šliūpu kaip redaktoriumi įnešė anarchijos pradą. Nenorint erzinti ambicingo dainiaus, nuo antro numerio skelbta, kad laikraštis leidžiamas kelių Lietuvos mylėtojų, o prie J. Šliūpo pabaigoje – „spausdinama už skaitytojų pinigus“.

Tapsmas legenda ir simboliu

J. Basanavičiaus virsmą „Aušros“ legenda ir simboliu ženklino 25-ųjų jos metinių minėjimas Vilniuje 1908 m. pavasarį. Gegužės 22 d. keliasdešimt inteligentų klausė Zofijos Kymantaitės pranešimo apie pirmuosius lietuvių atgimimo žingsnius, M. K. Čiurlionio vedamas choras padainavo keletą dainų. Buvęs vakare daktaras prašė nekelti ovacijų. Martynas Yčas iš Samaros pasiuntė telegramą „mūsų tautos atgijimo tėvui“. Atsakydamas į Tartu universiteto lietuvių studentų sveikinimą, daktaras nuoširdžiai ir taktiškai parašė: „Gerbiamiems studentų lietuvių Draugijos nariams ištariu širdingą ačiū už atsiuntimą man pasveikinimo su velijimais iš priežasties „Aušros“ jubiliejaus! Man labai bus malonu, jei ir Dorpato studentams, laikui bėgant, pasiseks „aušrininkų“ pėdomis einant praplatinti tautiškojo susipratimo ir mokslo šviesą Tėvynėje ir tapti Lietuvai naudingais piliečiais. Toksai mano iš širdies gilumos išreiškiamas lietuviams studentams velijimas!“

Minėjimą surengė ir „Dainos“ draugija Kaune. Susirinko apie 200 asmenų. Z. Kymantaitė apibūdino „Aušros“ straipsnių temas ir reikšmę tautiniam atgimimui, K. Lekeckas perskaitė daktaro atsiminimų ištraukas, apimančias ir laikraščio žlugimo priežastis, daktaras J. Bagdonas šnekėjo apie lietuviškos spaudos plėtojimąsi Lietuvoje, Prūsijoje ir Amerikoje. Dalyvavo ir Prūsijos lietuvių atstovai Vilius Gaigalaitis ir Morta Zauniūtė, jie palinkėjo tautiečiams kuo greičiau susilyginti su kitomis kultūringomis tautomis. Motiejus Gustaitis, kitais metais Juzefo Zavadskio spaustuvėje išleidęs išverstus Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetus“, savo „veikalėlį“ dedikavo „Aušros“ ir Lietuvių mokslo draugijos steigėjui, o Liudas Gira pirmą eilių rinkinį „Dūl-dul dūdelė...“ skyrė „Garbingajam šventosios tautos kibirkštėlės gaivintojui, apleistųjų Lietuvos dirvonų nenuilstamajam artojui, „Aušros“ įkūrėjui“. Po kelerių metų jau galėjo pasirodyti ir besąlyginio autoriteto sinonimai. Būsimasis inžinierius Vladas Pauliukonis iš Peterburgo 1911 m. sausio 24 d. pakiliai rašė: „Tautos Vade! Kur Tu?... Iš Vilniaus girdžiu trimitą, bet Tavo, Vade, balso negirdžiu. Mes sukilom, sujudėjom: vesk mus greičiau prie kovos!... Momentas svarbus: nes įkaitom ... kovoj tarp savęs!... Vienyk mus ir vesk! Pasaulis laukia, o ateities amžiai žiūri į mus!... Vesk, Vade!“

Parama už tikėjimą

1906 m. pradžioje J. Basanavičių aplankė kauniečiai spaustuvininkas Saliamonas Banaitis ir būsimo laikraščio „Lietuvos balsas“ leidėjas Antanas Daukša, savamokslis žurnalistas ir žemaitis nuo Švėkšnos. Jie pakvietė apsiimti būti jo redaktoriumi. Daktaras atsisakė ir rekomendavo Praną Klimaitį.

Lietuviškosios Tautinių demokratų partijos vicepirmininkas P. Klimaitis, metų pradžioje priverstinai pasitraukęs iš „Vilniaus žinių“, galėjo gauti darbo, o partija – savą tribūną. Po kiek laiko paaiškėjo, kad reikės kurti „antikatalikišką frontą“ ir raginti lietuvius pereiti į stačiatikių tikėjimą, nes leidėjas su parengta numeriui P. Klimaičio medžiaga savaitei prapuldavo pas gubernatorių Piotrą Veriovkiną cenzūruoti rankraščių.

Tai atsiskleidė per vaišes pas Kauno valdininką Petrusevičių. „Frontui“ sustiprinti norėta pasitelkti evangelikus reformatus ir J. Basanavičių. Išsigandęs P. Klimaitis kitą rytą nuvyko į Vilnių ir apie tai papasakojo daktarui. Šis nepatikėjo, kad tarp lietuvių gali būti tokių niekšų, ir visa tai palaikė girto valdininko provokacija, tačiau pats nuvažiavo į Kauną ir ilgai kamantinėtas A. Daukša prisipažino susigundęs carinės valdžios parama.

Grįžęs P. Klimaitis rado paskirtą naują redaktorių Juozą Pleirį, rašytojos Onos Pleirytės-Vaidilutės brolį. Būdamas diskretiškas, daktaras kurį laiką tylėjo, tačiau kai šis Kaune per rinkimus į I Dūmą kovo 25 d. paprašė tautinių demokratų materialiai paremti laikraštį, kitaip grasino išardyti pasiektą lietuvių rinkikų susitarimą su žydais, kreipdamasis į dvarininkus, nusprendė A. Daukšą prikalti prie gėdos stulpo. J. Basanavičius pavadino jo atsikirtimų logiką laikraštyje „Lietuvos balsas“ „šunadvokatiška“, patį – doros „akademiku“, nes tūnojęs valsčiaus raštinėje žmogelis pasiskelbė visų įmanomų draugijų nariu, savo leidinyje napoleoniškai pasigyrė, kad, jam panorus susivienyti per rinkimus su bajorais, niekas nebūtų galėjęs pasipriešinti.

Daktarui buvo svetima įsipareigojus viešai nieko neveikti. 1909 m. vasario 14 d. laiške „Sąjungos pagražinimui teisių lietuviškai kalbai Rymo katalikų bažnyčiose Lietuvoje“ pirmininkui Donatui Malinauskui piktinosi valdybos apsileidimu ir pranešė, kad išstoja iš jos, o jeigu mano, kad sąjunga šiuo metu nėra reikalinga, te sušaukia visuotinį narių susirinkimą ir likviduojasi. Jam netiko ir radikaliųjų tautininkų sumanymas pirkti Verkių dvarą ir įkurti lietuvių liaudžiai šviesti centrą. 1909 m. kovo 8 d. į kalendorėlį įsirašė, kad dirbant bibliotekoje visą vakarą iki vėlumos fotografas Aleksandras Jurašaitis kvaršino galvą „su savo Verkiais ir stebukladariu Ambraziejumi“, o sakinį baigė: „Sancta simpicitas... [Šventasis naivume]“. Buvo jam svetimas ir sąskaitų su lenkais suvedimas rusų spaudoje, tai darė J. Kriaučiūnas vietiniame oficioze „Vilenskij vestnik“. Priimtiniau polemizuoti ir kaltinti lietuvių laikraščiuose netarpininkaujant carinei administracijai. Tačiau valdžios parama teisėtiems, jo nuomone, lietuvių reikalavimams nesibodėjo.

Nuosaikus, sumanus, atsakingas

J. Basanavičius niekada nebuvo „liaudies veikėjas“, tačiau kaip ūkininkų vaikas domėjosi jos reikalais ir nevengė bendrauti, juolab atlikdamas gydytojo pareigą, o rinkdamas tautosaką tapatinosi su ja. Įdėmusis Augustas Niemi pastebėjo, kad daugelyje šalių susidomėjimas liaudies dainomis ėjo ranka rankon su tautiniu atgimimu. Dainingiausiose Lietuvos vietose, Veliuonoje ir kitur, tautinė dvasia labiau pasireiškė ir subrendo.

J. Basanavičius visais savo veiksmais priskirtinas prie nuosaikiųjų. Štai per pirmą Didžiojo Vilniaus Seimo posėdį kairieji šaukė, kad jį pašalintų iš prezidiumo, nors kai įžanginę kalbą daktaras baigė šūkiu „Lai gyvuoja Lietuva!“, palydėjo ją ovacijomis. Įkaitus posėdžio atmosferai, jis paprašė salės atsistojus pagerbti kritusius už laisvę, priminė Vilniaus lietuviškumą, paskui pasiūlė pagarbinti ir jo įkūrėją Gediminą.

Veikė atsakingai ir sumaniai, suprasdamas įvykio reikšmę. 1907 m. gruodžio 7 d. laiške Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui dėl planuojamos lietuvių delegacijos į Romą aiškino, kad Vatikane ji turės pareikalauti ne tik tikybinių lietuvių reikalų patenkinimo, bet ir skriaudų, lenkų daromų per bažnyčią, „prašalinimo“, o tai jau tautinės politikos dalykai, todėl būtina įtraukti ir visuomenės atstovus. Anot jo, lenkų intrigų reikia ne bijoti, o su jomis kovoti, jeigu kas baiminasi, tegu sėdi namie, pagrįsdamas tai tikėjimu ir kai kurių kardinolų palankumu lietuviams.

J. Basanavičius pasikliovė kabinetine diplomatija ir lietuvių delegacijos į Romą reikalus stūmė per Vilniaus gubernatorių ir Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių reikalų departamento direktorių V. Vladimirovą, pažįstamą iš Maskvos universiteto laikų. Tai tipiška evoliucijos šalininko laikysena, tikintis kiek pagerinti padėtį, bet tokią greičiau bus subrandinusi emigranto dalios išugdyta permainų laukimo kantrybė. Dėl politikos reikalų būta skrupulingo ir reikalaujančio laikytis padorumo tarp saviškių. 1906 m. rugsėjo 8 d. straipsnyje „Amerikos lietuvių kongresai ir Lietuvos autonomija“ nebijojo prisipažinti, kad sušaukus Vilniaus Seimą labiau, nei tikėjosi, pasisekė atgaivinti tautinę lietuvių dvasią. 1905 m. gruodžio 26 d. parašė memorialą apie Lietuvos autonomiją, akcentavo Suvalkų gubernijos atskyrimą nuo Lenkijos ir pasiuntė kunigui Jonui Žiliui, siūlydamas sušaukti Amerikos lietuvių seimą. Dėl kunigų agitacijos katalikai surengė atskirą kongresą. Daktaras barė ir sielvartavo dėl vienybės stokos ir apkaltino kunigą Antaną Jusaitį (1871–1942) memorialo plagiatu jo referate „Perstatymas Rusijos valdžiai sulyg Lietuvos autonomijos“. Kaip įsitikinęs demokratijos šalininkas bandė įgyvendinti Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimą dėl autonomijos: steigė Tautinių demokratų partiją, derėjosi su lietuviškų partijų atstovais dėl koordinuotų veiksmų, nesutarus, ypač dėl socialdemokratų pozicijos, išvyko į Peterburgą derėtis su Rusijos konstituciniais demokratais (kadetais) ir apie tarimosi eigą pateikė ataskaitą „Vilniaus žiniose“.

Tautos pažangos partijoje

J. Basanavičius 1918 m. vasarą įstojo į Tautos pažangos partiją (TPP). Kaip mini autobiografijoje, lankėsi keliuose susirinkimuose ir pasitarimuose, buvo įtrauktas į jos kandidatų sąrašus per Steigiamojo Seimo rinkimus. Kaune 1920 m. gegužę dalyvavo laikinosios sostinės pažangininkų susirinkime, kai buvo nuspręsta sukviesti partinę konferenciją. Pritardamas tuometiniams tautiniams liberalams, TPP programines nuostatas laikė atitinkančias jo kaip tautos vienybės ir žmogaus teisių šalininko pažiūras (žmogaus teisės išnyksta 1924 m. įsteigtos Lietuvių tautininkų sąjungos programoje, kitų metų sausį ją oficialiai paliko ir liberalusis Juozas Tumas). Savo narystės TPP neslėpė ir kai Vilnių užėmė bolševikai: tai įrašė 1919 m. sausį į anketą stodamas į „Spaudos darbininkų sąjungos Lietuvių raštijos darbininkų sekciją“. Tautininkų srovei pritarė iki paskutinių dienų.

1927 m. vasario 14 d. Amerikos lietuvių laikraščiui „Vienybė“ daktaras Danielius Alseika, globojęs J. Basanavičių Vilniuje, parašė laišką, kuriame pranešė daktaro nuomonę apie gruodžio 17-osios perversmą: nesutiko su griežtais užjūrio lietuvių protestais, tačiau manė, kad kariuomenės panaudojimas politiniais tikslais yra kenksmingas pavyzdys, liaudininkams su tautininkais buvo galima susitarti parlamentiniu būdu, bet antrieji parodė per mažai pastangų suartėjimui pasiekti.

Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinis Antanas Juknevičius rašė, kad daktaras supratęs savo vaidmenį viešajame gyvenime, buvo liberalių pažiūrų, bet su jokia politine grupe nesidėjo, todėl visoms tiko į vadovus, kur tik būta bendro tautinio darbo. „Net ir jo išorė, jo ori patriarchališka išvaizda, visuomet rami ir šilta, giedra nuotaika, santūrumas diskusijose dėl procedūros ir kieta laikysena dėl principų, jo drąsa, priimant lemiamus sprendimus ir būsimųjų įvykių pranašiškas numatymas jį visuomet išskirdavo iš minios ir iškeldavo į vadovybės aukštumas.“ Perdėtas vertinimas, bet tinka legenda tapusiai asmenybei.

Skaityklos budėtojas

J. Basanavičiui teko asmeniškai rūpintis Lietuvių mokslo draugijos organizaciniais ir rinkinių tvarkymo klausimais. 1909 m. kovą ir vėliau Vilniaus gubernatoriaus kanceliarijoje eilinį kartą teiravosi dėl LMD skaityklos registravimo reikalų. Skaitykla buvo atidaryta gegužės 26 d. Joje pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo 12 iki 14 valandos budėdavo daktaras, kitomis dienomis – komiteto knygininkas.

1910 m. spalio 21 d. grįžęs po kelionės ir gydymosi Europoje daktaras paštą rado netvarkytą, be jo per pustrečio mėnesio neįvyko nė vienas komiteto posėdis. Prieš pat Naujuosius metus, 1920 m. gruodžio 31 d., daktaras baigė perrašyti visuotinio draugijos susirinkimo protokolą ir užrašuose pasižymėjo: „<...> protokolą pabaigęs, einu gulti, tokiu būdu ramiai gulėdamas sapne, rasit, pamatysiu naujus 1921 m. atvykstant.“

1910 m. gruodžio 15 d. J. Basanavičius atvirlaiškyje Pranciškui Šivickiui pranešė, kad jo surinkti tautosakos rinkiniai gauti, ir prašė nesustoti. Rašyti baigė žodžiais „spaudžiu delną“, tokia fraze laiškuose atsisveikindavo su artimais žmonėmis, nors kreipėsi pagal lietuvių inteligentų susirašinėjimo etiketą „Gerbiamas Tautieti“. Kitąsyk J. Basanavičius dėkojo Stanislavai Paškevičienei už devynias pasakas lenkų kalba, gautas per „Vilties“ redakciją.

Jo žodžiais, tautosaką rinkti labai reikalinga, nes laikui bėgant žūte žūva, būtina pasirūpinti nors likučiais. Ji galėtų daug padėti mokslui, jei užsiimtų aprašyti visa, ką galima iš vietinių žmonių išgirsti ir patirti. Užrašyti reikia ta kalba, kuria pasakojama, todėl dera lietuviškai ir tokiu dialektu, kokiu šneka pasakotojas (J. Basanavičius įvedė tradiciją užrašyti folkloro atlikėjų duomenis XX a. pradžioje, o vėliau griežtai reikalavo nurodyti laiką, vietą ir pateikėjo duomenis).

Rapolas Mackonis atsimena, kad mokslo metams baigiantis gimnazistai vykdavo į tradicinę ekskursiją LMD būstinėje, ten J. Basanavičius aiškindavo išdėliotus ant stalų archeologinius radinius. Kalbėjo lėtai, nekeldamas balso. Jokio muziejaus nemačiusiems kaimiečiams tai darė didelį įspūdį. Apie kryžiuočių šarvus nepamiršdavo pridurti, kad jie rasti pelkėje, Lietuvą puldinėję šimtmečiais, bet nepavergę.

Dėmesingas, neišrankus, taupus

Krinta į akis J. Basanavičiaus rūpinimasis brolio Vinco vaikais, leidžiant savo lėšomis juos į gimnaziją, materialinė parama tėviškei, skrupulingas dėmesys dukterėčios Teklės buičiai, kai ši mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Sūnėnas Vincas, karo metais vokiečių įkalintas už prekybą lietuviškais arkliais perparduodant Prūsijoje, suteikė daktarui daug išgyvenimų, kai ūkis liko be šeimininko, todėl 1918 m. gruodžio 4 d. asmeniškai rašė Jurgiui Šauliui, pasiuntiniui Vokietijoje, ir prašė išlaisvinti sūnėną iš kalėjimo Ragainėje, o laišką baigė žodžiais, kad būtų „asmeniškai dėkingas“.

Asketiškoje buityje buvo neišrankus ir taupus, todėl Vasario 16-osios akto pasirašymą iš LMD būstinės teko perkelti į šiltesnes patalpas dabartiniuose Signatarų namuose.

Akivaizdu, kad J. Basanavičius turėjo savo įvaizdžio viziją: rimtas, santūrus, giliamintis ir susimąstęs patriarchas. Iš kūrėjų reikalavo atvaizdo realistiškumo ir rimto įspūdžio žiūrovams. Tas galvos posūkis pusiau profiliu arba trim ketvirčiais į kairę kilo iš, daktaro įsitikinimu, nusisekusių portretinių nuotraukų, nes manė taip būsiąs įspūdingiausiai perteiktas ir išreikštas. Tad šiuo atveju vaizduojamasis pats suformavo ikonografinį kanoną. Neatmestina ir jaunesnių kartų menininkų pagarba 70-mečiam patriarchui ir baimė prieštarauti jo nuomonei, kai devyni jų 1924 m. bandė įamžinti daktarą portretuose ir skulptūrose, šiam pozuojant dešimtį dienų Kauno menų mokykloje. Daktaro požiūrį į savo portretus netiesiogiai apibūdino Alfonsas Bielinis didokame straipsnyje LMD 30-mečio proga. Jis atkreipė dėmesį, kad LMD, įsikūrusios Andriaus Domaševičiaus name, Antano Žmuidzinavičiaus tapytasis 1912 m. paradinis portretas kabojo sienos viduryje, įėjus pro duris, gerai matomoje vietoje, o Vytauto Kairiūkščio „trigubai perlaužta nosimi, fijoletiniais peisais ir žaliais plaukais“ – tamsiausioje kertėje, kur sunku įžiūrėti.