P. Masiulis: verslininkui krikščioniui lengviau

Vienas jų – Petras Masiulis, telekomunikacijų UAB „Tele2“ vadovas, bendrovės Baltijos šalių direktorius. Džiaugiantis Kristaus prisikėlimo švente, „VŽ Savaitgalis“ bando jį iškamantinėti, ar lengva būti sėkmės lydimu vadovu ir verslininku, o drauge – geru krikščionimi. Kirba ir kiti klausimai – ar versle apskritai įmanoma laikytis krikščioniškos moralės, gal ji nesuderinama su verslo principais? Ar visada pavyksta nekalbėti netiesos partneriams, klientams, konkurentams? Nepasiduoti godumo nuodėmei ir nesipelnyti kitų sąskaita?

Sukirba net abejonė, ar pasiturintis (sutikime, dauguma turtingesniųjų ir yra verslo žmonės) apskritai gali turėti amžinojo gyvenimo viltį. Ir abejingi tikėjimui veikiausiai žino garsųjį Naujojo Testamento skaitinį, kai Jėzus mokiniams kalba, kad lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę. Beje, ši istorija prasideda tuo, kad turtingas žmogus, nuo jaunystės laikęsis visų Dievo įsakymų, klausia Jėzaus, ką jam reikia daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą. Iš Jėzaus išgirdęs, kad lobį danguje jis turės tada, kai parduos viską, ką turi, ir išdalys vargšams, žmogus nusiminęs pasitraukia.

Rūpintis nelepinant

Ponas Petras nė akimirkos nesuabejoja: versle krikščioniui nėra sunku, daug lengviau nei netikinčiajam. Nes krikščioniui daug paprasčiau rūpintis tais, kurie greta.

„Tikinčiajam lengviau rūpintis žmonėmis, nes jis supranta, kad Dievas juo rūpinasi. Žmogus, kuris žino, kad juo yra ir bus pasirūpinta, noriau rūpinsis kitais žmonėmis. O netikintis to nežino, jis yra labiau pažeidžiamas, jam daug sunkiau priimti gyvenimo iššūkius“, – grindžia jis.

Ir priduria: rūpinimasis visai nereiškia, kad krikščionis vadovas turi darbuotojus vien lepinti ar leisti visiems norintiems lipti ant galvos. Ponas Petras sako darbe besivadovaujantis krikščionišku principu – elkis su žmonėmis taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi.

„Tai sveriu sveiku protu. Akivaizdu, kad lepinti yra blogai. Bet jei vadovas su žmonėmis elgiasi labai griežtai, jie jausis mechanizmo sraigteliais – nereikalingi, valdomi. Tokiu atveju niekas nenorės gerai dirbti – manys, jei mūsų vadovas toks protingas, toks visažinis, tegu pats ir pluša“, – juokiasi p. Petras.

Jis įsitikinęs, kad krikščioniškai besielgiantis su darbuotojais vadovas turi nepalikti jų nežinioje, o pateikti aiškią viziją, ko įmonei reikia, ko siekiama. Tai leis žmonėms planuoti, kaip jie gali prisidėti prie įmonės ir savo gerovės.

„Visada stengiuosi aiškiai apibrėžti, ko tikiuosi iš žmogaus, jam aiškiai formuluoju užduotis, to reikalauju ir iš žemesnės grandies vadovų. Kai iškeltos aiškios užduotys, ir man atsiranda pagrindas, nuo kurio galiu atsispirti, – pagirti, pabarti, nuspręsti, ar padidinti atlyginimą“, – aiškina p. Petras.

Orumo principas – pagrindinis

Sąžiningas algos mokėjimas, anot pašnekovo, versle yra vienas svarbiausių dalykų. O tai, ar žmogus jausis gaunantis sąžiningą atlygį už darbą, priklauso ir nuo to, kaip vadovas geba komunikuoti, ar žmogus dirba gerai, o gal galėtų ir geriau. Tiesa, čia kyla kita dilema – kaip pasverti darbuotojo darbo kokybę ir jo požiūrį į darbą? Ponui Petrui svarbiau požiūris: prastai dirbantis žmogus, jei nori, gali išmokti dirbti gerai. O protingiausias ir kvalifikuočiausias, tačiau abejingas tam, kuo užsiima jis ir kolegos, tik nuodija įmonę. Tokį kuo greičiau reikia atleisti. Tai nesikerta su krikščionišku gailestingumu ir artimo meile, juk atsisakęs nemėgstamo darbo žmogus turi galimybę rasti vietą, kur geriau pritaikys savo gebėjimus ir bus laimingesnis, tvirtina pašnekovas.

Pagrindinė vadovavimo gairė, anot jo, yra orumo principas – kiekvienas žmogus darbe turi teisę išlikti orus. O jei šis principas pažeidžiamas, blogai ir organizacijai, ir joje dirbantiems žmonėms. Tai reiškia iš esmės paprastus dalykus – žmonių negalima užgaulioti, keikti, spręsti jiems už nugarų, leisti įsigalėti intrigoms.

Ne mažiau svarbu įmonėje sudaryti sąlygas kiekvienam darbuotojui atsiskleisti, sako p. Petras. „Tele2“ atveju tai neprimena lepinimo, greičiau atvirkščiai – panašu į rimtus išbandymus: orumo principas čia pritaikomas darbuotojams skiriant daugiau darbų.

„Žmogus gauna daugiau darbų, nei priklauso pagal pareigas. Jei darbuotojas su visais darbais susitvarko, o kiti tai mato ir įvertina, tai tampa didžiule motyvacija. Žmogus jaučiasi įvertintas, patenkintas, noriai eina į darbą“, – dėsto jis.

Ir pabrėžia: „Tele2“ Lietuvoje yra antras pagal efektyvumą operatorius pasaulyje ir metai iš metų dirba pelningai, nes darbuotojai mielai imasi papildomų darbų ir funkcijų.

Tarp pelno ir godumo

Pelnas įmonei, žinoma, yra gerai, tačiau riba tarp siekio uždirbti ir godumo, kai pelnas uždirbamas bet kokia kaina, gana miglota, bandau prieštarauti. O godumą, kaip žinoma, krikščionybė laiko viena iš didžiųjų nuodėmių. Kaip suderinti pelno siekį ir dorą krikščionišką gyvenimą?

Pelnas turi būti uždirbamas tinkamai, aiškina p. Petras. O tinkamas pelnas yra toks, kurį galima išlaikyti ne vienus metus. Dirbant nesąžiningai, tikimybė, kad įmonė bus ilgai pelninga, nepalyginti mažesnė.

„Ne veltui rimtose Vakarų įmonėse yra aiškios ir griežtos etikos, socialinės atsakomybės taisyklės, ypač tose bendrovėse, kurių akcijos kotiruojamos fondų biržose“, – atkreipia dėmesį jis.

Ponas Petras primena: Bažnyčia nesako, kad verslas negali uždirbti pelno, – pelnas yra geras dalykas, jei tai yra sąžiningas užmokestis už riziką, kurios imasi įmonė ir jos akcininkai, įgyvendindami verslo idėją, skolindamiesi, investuodami.

„Verslininkas gali uždirbti, dėl to negali būti abejonių. Blogai tada, kai jis uždirba pelną niekindamas kitus žmones. Verslas, kuris yra pelningas, o kartu užtikrina dirbančiųjų orumą, tinkamą atlygį ir neišnaudoja žmonių, krikščioniui yra geras verslas. Jei žmogus dirbdamas gali dar ir atsiskleisti, o įmonės paslaugos duoda naudą visuomenei – tai labai geras verslas“, – tvirtina pašnekovas.

Nejau „Tele2“ akcininkai nespaudžia vis didinti pelningumo, taip įvarydami į kampą vietos įmones, smalsauju. Ponas Petras sako, kad akcininkai, žinoma, pageidauja pelno, tačiau visada atsižvelgia į realijas – koks augimas galimas vienoje ar kitoje šalyje, kokia padėtis toje rinkoje.

„Lietuvoje „Tele2“ uždirbo 28% ikimokestinio pelno, tai normalus europietiškas pelnas. Ir niekas mūsų nespaudžia, kad turime uždirbti kokius 50%. Akcininkai, aišku, visada sako, kad būtų gerai, jei uždirbtume dar daugiau. Tačiau visada klausia, koks augimas įmanomas. Pavyzdžiui, ištikus krizei niekas apie augimą nekalbėjo“, – sako p. Petras.

Jei su džiaugsmu, tai krikščioniška

Mintis vėl krypsta trapios gėrio ir blogio ribos link. Kai žmonės išnaudojami, ar, kaip yra sakęs popiežius Pranciškus, vartojami dėl pelno, tai blogai – nesuderinama nei su žmogaus orumu, nei su krikščioniška morale. Ar p. Petras yra tikras, kad imdamiesi papildomų funkcijų „Tele2“ darbuotojai nėra sekinami, išsunkiami?

Tikrai neišnaudojami, užtikrina jis. Tą subtilią ribą jis brėžia atsižvelgdamas į tai, ar žmonės daugiau darbų padaro su džiaugsmu, ar iš paskutiniųjų.

„Samdome itin kvalifikuotus, daug sugebančius žmones. Jei tokiam žmogui neduosi pasireikšti, jis liks nepatenkintas. Mūsų žmonės tų papildomų funkcijų imasi džiaugsmingai, jie patys nori daryti daugiau“, – tikina jis.

Padaryti daugiau nei priklauso visai nereiškia, kad Lietuvos „Tele2“ darbuotojai sėdi darbe po 12 valandų per parą. Anot p. Petro, dažniausiai visi į darbą ateina 9 valandą, o 17 valandą uždaro biuro duris. Kai kuriuos entuziastus tenka tramdyti, kad nedirbtų viršvalandžių.

„Įvedėme taisyklę, kad norintis padirbėti šeštadienį privalo gauti leidimą iš tiesioginio savo vadovo. Jei pasišauna dirbti ir sekmadienį – generalinio direktoriaus asmeninį leidimą. Nuo tada dirbančių savaitgaliais sumažėjo, tačiau darbų padaroma ne mažiau“, – pasitenkinimo efektą mini p. Petras.

Kai įmonė skatina prisiimti daugiau funkcijų, nebūtų keista, jei atsirastų žmonių, kurie nepakeltų krūvio, perdegtų darbe, garsiai svarstau. Pašnekovas sutinka – taip, keli tokie atvejai Lietuvos „Tele2“ buvo. Bet taip atsitiko ne dėl to, kad įmonė juos vis labiau spaudė prie darbų, o todėl, kad tiesiog yra darboholikų, kurie savo vertę matuoja pagal išdirbtų valandų skaičių.

Noriu išsiaiškinti dar vieną dalyką – kiek moraliniai įsitikinimai turi įtakos tam, kokiu verslu užsiima tikintis žmogus. Ponas Petras sako, kad jam gyvenime pasisekė – niekada dėl darbo neturėjo moralinių dilemų. Karjerą jis pradėjo „Colgate-Palmolive“, kuri daug dėmesio skyrė sąžiningiems santykiams su darbuotojais, klientais, vėliau dirbo „Tele2“.

„Tele2“ misija – pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas telekomunikacijų srityje, kad skambučius, SMS žinutes, internetą jie gautų pigiau. Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvoje telekomunikacijų paslaugų kainos itin mažos, prie to prisidėjo ir „Tele2“. Manau, kad žmonėms tai – patogumas ir malonė, o ir ekonomikai gerai. Juk kuo geresnė infrastruktūra, tuo sparčiau ekonomika kyla“, – dėsto jis.

Na, taip, sutinku, tik ar neskatinate vartotojiškumo, nebrukate paslaugų, kurios nebūtinos? Ponas Petras paneigia: „Tele2“ tiesiog siūlo naudotis paslaugomis, o reklamomis apie jas primena.

„Visos įmonės skatina pirkti jų produktus, rinkodaros neišvengsi. O kiek paslaugų žmogus naudos – kiek gigabaitų internete ar pokalbio minučių jam prireiks, kiek gers pieno ar valgys mėsos, yra jo pasirinkimas. Suaugęs žmogus geba laisvai spręsti ir turi saiko jausmą“, – aiškina jis.

Jo nuomone, priminimai, kad skambučius ar internetą reikia naudoti saikingai, būtų perteklinis dalykas. O mažuosius, kurie ilgam panyra į internetą, turėtų atidžiau prižiūrėti tėvai – lygiai taip pat, kaip prižiūri, ar vaikas paruošė pamokas ar prieš miegą išsivalė dantis.

Pavojingi ir turtai, ir skurdas

Ne paslaptis, kad verslininkai ir vadovai paprastai uždirba daugiau už samdomuosius, dividendus iš pelno žeriasi verslus įsukę akcininkai. Todėl negaliu nepaliesti turto ir krikščioniškų vertybių dilemos. Jei tiesmukiškai skaitysime Šventąjį Raštą, galime susidaryti įspūdį, kad turtingieji neturi net mažos vilties patekti į Dievo karalystę, – kaip tas kupranugaris, kuris niekaip neišlįs pro adatos ausį. Beje, viešojoje erdvėje daugiausia priekaištų krikščionys verslininkai kaip tik ir sulaukia dėl to, kad turi turto, neišdalija jo stokojantiems.

„Tai daugiau godumo, o ne turėjimo problema. Niekur Šventajame Rašte nerasime, kad žmogus negali turėti. Katalikų bažnyčia taip pat moko, kad žmogus gali turėti, tačiau turi dalytis. O kokia yra dalijimosi riba, kiekvienas savo širdyje pajunta“, – tvirtina p. Petras.

Jis neneigia: pinigai krikščioniui yra šiek tiek pavojingi. Tik nereikėtų brėžti brūkšnio ir vertinti – va, šitas žmogus turi milijoną, vadinasi, jis yra blogas krikščionis, o šis uždirbo šimtą tūkstančių, todėl dar turi šansų į juoduosius sąrašus nepatekti.

„Yra daugybė turtingų žmonių, kurie gyvena šventą gyvenimą, dėl kitų dirba ir aukojasi, nors galėtų to nedaryti“, – kalba pašnekovas.

Jo manymu, problema dėl turto kyla tada, kai turtas pradeda valdyti žmogaus gyvenimą ir šis jam nebegali atsispirti, visą laiką ir ramų miegą paaukoja galvodamas, kaip jam turtų neprarasti, tampa piktas ar dėl pelno išnaudoja kitus. Žiūrint iš esmės – meilę Dievui pakeičia meile pinigų stabui.

Kita vertus, Bažnyčia, kalbėdama apie dalijimąsi, nesako, kad dalytis turi tik turtingieji. Nepasiturintys krikščionys, jei negali dalytis turtu, turi dalytis savo laiku, požiūriu, pagalba.

„Vargšui pagundų ne mažiau kaip turtingam, gal tik turtingesnį lengviau apkaltinti, nes jis komfortabiliau gyvena, – svarsto pašnekovas. – Lygiai kaip turtas bei godumas, taip ir skurdas gali būti labai pavojingas – žmogus gali tapti piktas, daryti blogus darbus, pradėti nemėgti kitų žmonių ar kaltinti juos dėl savo nesėkmių.“

Jaučia pagalbos ranką

Vienas iš Dešimties Dievo įsakymų, kurių privalo laikytis kiekvienas krikščionis, yra nekalbėti netiesos arba melagingai neliudyti. Nejau versle nebūna situacijų, kai tenka sumeluoti, domiuosi. Smulkių sumelavimų visiems pasitaiko, sutinka p. Petras. Tačiau iš principo melas versle, tuo labiau melu grįstas verslas yra rizikingas dalykas ir kvepia bankrotu, įsitikinęs jis. Nes melas turi savybę anksčiau ar vėliau išryškėti.

„Pažiūrėkime, kaip sunkiai dabar sekasi apsimelavusiam automobilių gamintojui „Volkswagen“ – jis praranda tai, ką uždirbo per pastaruosius 10 metų. Senesnis pavyzdys – galinga audito kompanija „Arthur Andersen“ ir galinga energetikos kompanija „Enron“. Jų abiejų neliko, nes buvo klastojami duomenys“, – mini p. Petras.

Jo nuomone, melo riziką kapitalistinis verslas puikiai supranta ir stengiasi jos išvengti. Pvz., į „Tele2“ Lietuvoje ir daugelį kitų Vakarų kapitalo įmonių porą kartų per metus atvyksta išorės auditoriai ir tikrina, kaip tvarkomi finansai, ar niekas nenuslėpta. Pono Petro nuomone, versle melo mažėja – vis daugiau verslininkų vertina etiką, vengia teikti melagingą informaciją, sąžiningai moka mokesčius. Ir net jei taip kartais elgiasi labiau dėl baimės būti atskleistiems, o ne iš įsitikinimo, tai yra gerai, nes versle lieka mažiau kovos be taisyklių elementų.

Paskutinis „VŽ Savaitgalio“ klausimas pašnekovui – ar verslaudamas jis jaučia Dievo pagalbą.

„Žinoma, – nedvejodamas atsako p. Petras. – Būna, kad įveikiu vieną ar kitą kliūtį ir pats nesuprantu, kai tai pavyko. Tada suvokiu, kad Dievas padėjo. Ir darbe matau, kad Jis laimina, – juk suprantu, kad nesu nei pats gudriausias, nei protingiausias, nei ištvermingiausias, o pasiseka. Džiugu tai suprasti.“