Vytautas Andrius Graičiūnas

Publikuota: 2013-05-10
Atnaujinta 2015-06-01 18:55
 

Vytautas Andrius Graičiūnas (1898–1952), paskelbęs vos vieną vienintelį mokslinį straipsnį, tapo vienu žinomiausių ir plačiausiai cituojamų lietuvių mokslininkų pasaulyje – tiek Vakaruose, tiek Rytuose.

Pripažintas vadybos klasikas, vienas pirmųjų vadybos konsultantų Europoje, vadybos propaguotojas ir dėstytojas Lietuvoje, originalių, novatoriškų idėjų daugelyje ekonomikos sričių autorius.
„Tai buvo talentingas, savitas ir daug nusipelnęs ne tik Lietuvai, bet ir tarptautiniam mokslui žmogus, kuris užsienio specialistams žinomas kur kas geriau negu savo šalies“, – sako knygos „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“ autorius Jonas Rudokas.
1933 m. šveicarų mokslo žurnale „Bulletin of the International Management Institute“ Vytautas A. Graičiūnas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis paskelbė straipsnį „Organizacijos vidiniai ryšiai“ (“Relationship in Organization“), kuriame pirmasis pasaulyje nustatė vadinamąją valdymo apimties teoriją. Vadovaudamasis matematiniais metodais p. Graičiūnas nustatė, kad pavaldžių darbuotojų skaičiui didėjant aritmetine progresija įvairių jų ryšių kombinacijų skaičius gali padidėti geometrine progresija, todėl, tiesioginių pavaldinių skaičiui viršijus penkis, jų darbo kontrolė ir koordinavimas gali tapti nekokybiški ar net fiziškai neįmanomi.
Taip atsirado valdymo apimties teorija (The Span of Control, arba The Span of Management) ir formulė, pavadintos jų autoriaus Vytauto Andriaus Graičiūno vardu. Vadybos literatūroje jos taip vadinamos iki šiol.

Kodėl gaištame
Viena iš svarbiausių gaišimo ir painiavos priežasčių, pasak p. Graičiūno, randasi tada, kai vadovui leidžiama vadovauti per didelei tiesioginių pavaldinių grupei: „Iš visų savęs nualinimo būdų nėra apmaudesnio už tą, kada tūlas apsukrus politikas griebiasi tvarkyti verslo įmonę neturėdamas jokio supratimo apie savo paties darbo organizavimą.“ Jis ragina įsidėmėti taisyklę: kuo mažesnė grupės narių atsakomybė, tuo didesnis gali būti jų skaičius, ir priešingai. Todėl „juo arčiau organizacijos piramidės viršūnės, tuo labiau reikėtų orientuotis į trijų pavaldinių grupes, juo arčiau organizacijų piramidės pamato – tuo labiau į grupes iš šešių“.
Vytautas A. Graičiūnas tvirtino, kad „stiprios asmenybės kartais nebūna linkusios deleguoti įgaliojimų, o stengiasi asmeniškai ir tiesiogiai spręsti pernelyg didelę daugybę smulkmenų“, ir darė išvadą: „Visais nerutininio darbo atvejais sparčiai didėjanti horizontalių ir vertikalių grupinių ryšių suma tampa pagrindiniu veiksniu, faktiškai apribojančiu skaičių asmenų, kuriems gali veiksmingai ir efektyviai vadovauti vienas asmuo. Tad visais atvejais žemesniame atsakomybės lygyje paritetinių padalinių skaičius turėtų būti apribotas daugiausia iki penkių arba galbūt tik iki keturių.“
Neatsitiktinai jo darbas pateko į rinkinį „Straipsniai administravimo mokslo klausimais“ (“Papers on the Science of Administration“), kurį 1937 m. išleido Kolumbijos universiteto Viešojo administravimo institutas. Šis vadybos teorijos darbų rinkinys dar kartą buvo išleistas jau po Antrojo pasaulinio karo – 1969 m. Niujorke „Pakartotinių ekonomikos klasikų leidinių“ serijoje ir pavadintas „Auksine vadybos knyga“ (“The Golden Book of Management“).
Tačiau svarbiausia p. Graičiūno teorijos populiarumo priežastis – praktinė jos vertė. Valdymo apimties teorija, anot p. Rudoko, „gerokai išplėtė praktikų žinias apie vadovų darbo turinį bei jų apkrovimą. Ja galima pasinaudoti analizuojant įmonių ir bet kurių kitų socialinių organizacijų darbo trūkumus, jų priežastis, kuriant naujas ir pertvarkant jau veikiančias organizacijas, tobulinant jų struktūrą.“
Fordą – į Lietuvą
Gimęs JAV, įgijęs ten gerą išsilavinimą (Armoro technologijos instituto Čikagoje mechanikos inžinierius) ir gyvenimo patirtį (kaip JAV savanoris lakūnas dalyvavo I pasauliniam kare Prancūzijos fronte, vėliau ėjo vadybos patarėjo pareigas Čikagos, Milvokio, Niujorko įmonėse). Į Lietuvą atvyko 1926-aisiais, įtikintas savo žmonos Unės Babickaitės-Graičiūnienės (1897–1961), populiarios ano meto kino ir teatro aktorės, režisierės, kilnios ir Lietuvai didžiai įsipareigojusios asmenybės.
Kaune gavo „technikinio vedėjo“ pareigas „Metalo“ fabrike, kuris priklausė vienam turtingiausių ano meto Lietuvos žmonių, bankininkui ir pramoninkui Jonui Vailokaičiui (1886–1944). Įmonės vadovybei jis pateikė gamybos plėtros programą: pasiūlė fabriko bazėje įkurti koncerno „Ford Motors“ automobilių surinkimo įmonę, pajėgią patenkinti didelės dalies Rytų Europos rinkos poreikius. Programa buvo grindžiama ne vien, p. Rudoko žodžiais, „jauno inžinieriaus entuziazmu, plačiais užmojais, bet ir jo asmeniniais ryšiais su Henrio Fordo (Henry Ford) sūnumi, su kuriuo jis drauge studijavo Čikagoje“. Tačiau p. Vailokaitis nepritarė šiam sumanymui, todėl 1927 m. rudenį p. Graičiūnas išvyko į Vakarų Europą.
Verslo vadybos patarėjo praktika jis sėkmingai vertėsi Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Šeima ne tik prasigyveno, įsigijo namus Paryžiuje, bet galėjo leisti sau tokį gyvenimą, kurio pavyzdžiu ėmė sekti ir kai kurie paryžiečiai. „Vytautas grįžo iš biuro geram ūpe dėl to, kad jau trečia šeimyna kopijuoja mūsų skonį ir būdą gyvenimo. Yra mat ko džiaugtis iš tiesų. Tie žmonės visai nesuprato grožio anksčiau. Gyveno pigiausiu būdu ir krovė pinigus bankan. Dabar perka knygas, rėdos gražiai, eina teatruos, perka paveikslus, divonus, sidabrą. Ir pasaulis jiems kitaip atrodo“, – 1931 m. rašė dienoraštyje jo žmona Unė. Jai irgi sekėsi: Paryžiuje režisavo spektaklius, pati juose vaidino, investuodama į pastatymus iki keliasdešimties tūkstančių frankų šeimos pajamų. Telegramoje vyrui rašė: „Pinigai baigia grįžti. Artistinis pasisekimas didžiausias. Visas Paryžius kalba. Gal lošti dar savaitę? Dauguma pataria prailginti. Ar gavai kritikas?“
Petys petin
Vytautas Graičiūnas ir Unė Babickaitė buvo sukūrę laimingą šeimą. Jie vienas kitą nepaprastai mylėjo, mokėjo įvertinti vienas kito talentus, juos palaikyti ir ugdyti, nors tai nebuvo lengva. Viename savo laiškų žmonai Vytautas rašė: „Tu mano dievaitė ir genijus, nei aš, nei vienas iš mūsų gyvenime negalėjo tą pasiekti, ką tu. Už tai man likimas ir akyse juokėsi – tavo Kazys, Petras ir Vytautas (Unės broliai – V. V.) mane už idiotą laikė dėl vienos priežasties, kurios neįspėjai. Aš privačiai juos visus tikinau, kad tu geniali, ir rėmiau savo įsitikinimus pavyzdžiu pasiaukojimo – penkis kartus nurijau seiles, norėdamas savo fabrikėlį atidengti – ir penkis kartus negalėjau, todėl, kad aš tavo genialumu labiau tikėjau negu savo. Tavo broliai materialistai, ar jie man nors vieną žodį pritarė – nors moraliai? Ne! Jie matė mano dualizmą – jie suprato mano kovą su savim, bet stovėjo nuošaliai ir abejojo mano inžinieriškumu ir tavo articizmu.“
Ponia Unė 1932 m. liepos 22 d. laiške vyrui taip rašė: „Aš noriu Tau pasakyti, kad mes esam baisiai turtingi, milijonieriai mudviejų meile! Meilė yra viskas šiam pasauly. Ir kad mudu esam vieni iš laimingiausių vaikų šios planetos . Neužmiršk to niekados ir mylėk mane taip pat, kaip visuomet, ir gyvensim mudu visą laiką rojuj! Ir nešiosimės jį su savim, kur tik mudu nebūtumėm nublokšti likimo.“
Kad tai būta taurios asmenybės, liudija p. Unės įrašas dienoraštyje po vizito vieno įtakingo teatralo, kuris įspūdingo grožio moteriai pažadėjo didelę artistės karjerą mainais į nepadorų pasiūlymą. „Po to nebebuvo apie ką kalbėti. Atmosfera buvo sunki. Mačiau, kad jis neapkentė manęs ir gatavas buvo įžeisti žodžiu ar aktu. Pasiėmė pjeses ir išėjo . Bet po dviejų valandų apatiško sėdėjimo, mąstymo aš prisiminiau kitas artistes, kurios priverstos tokiu būdu daryti sau karjerą. Aš gi pasijaučiau kaip karalaitė. Kas man direktoriai, produceriai, autoriai?! Aš laisva, man vyras moka pinigus už mano veikalų statymą, ne jie, ir aš lengva širdimi galiu spjauti į jų rožes ir vyti visus į glowing pitch (karštą smalą, pragarą – V.V.)! Viena mintis apie Tave nuplovė nuo manęs bjaurius žvilgsnius, kvailus žodžius nelemtų adoratorių. Kaip nekenčiu aš jų! Visus vyrus sveriu tik Tavim. Ir laikau save baltą, švarią kaip lauko gėlę, kurios net žmogaus žvilgsnis nesuteršė.“
Trūko erdvės
Gyvenant Paryžiuje p. Unė stengėsi išlaikyti savo vyrą lietuviškų aktualijų tėkmėje, nors jo veiklos ir interesų laukas buvo toli pranokęs lietuviškus horizontus. Dienoraštyje ji rašė: „Važiavom Lietuvos atstovybėn studentų susirinkiman. Klimas (Petras Klimas (1891–1969), Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje 1925–1940 m.) sakė prakalbą – nuobodžią, neparengtą, kas atėjo ant minties. Jam išėjus studentai lyg nuo virvių paleisti kad ims šėlti lyg kaimo bernai vakaruškoj. <…> Vargšai tie studentai, be tikslo, be pasiryžimų. <…> Man labai pikta, kad Vytautas juos matė, girdėjo. Kuo karščiau aš noriu jį padaryti karštu lietuviu patriotu, tuo šaltesniu vandeniu jį apipilu. Jis buvo labai pasipiktinęs ir pašnibždėjo man, kad tuojau išeitumėm. Išėjom. „Koki didelė laimė, kad mano tėvas apleido Lietuvą ir kad gimdė ir išaugino mane Amerikoj. Būčiau ir aš buvęs vienas iš jų, toks kaip jie – piemuo“. Aš tylėjau, nes rijau ašaras. Kiekvieną kartą, kai jam tenka susidurti su lietuviais, jis labai puikinasi savo amerikoniška kilme ir vis labiau atšąla nuo Lietuvos! Kodėl gi man nelemta parodyti jam gerųjų, padoriųjų lietuvių, juk jų yra ne mažiau už tuos bloguosius. Ach, kaip sunku buvo jį lietuvinti...“ (1931 m. vasario 1 d.)
Atkakliai ir mylimai moteriai tas žygis vis dėlto pavyko. 1935 m. Graičiūnai dar kartą grįžo Lietuvon. Tačiau ir antrą kartą pritapti čia lengva nebuvo. Svajojusi Kaune steigti savo teatro studiją, gal net dirbti valstybės teatre, dėl įvairių aplinkybių, tarp jų – ir dėl teatralų intrigų, Unė Babickaitė Laikinojoje sostinėje turėjo tenkintis vadovavimu mėgėjiškam Šaulių sąjungos teatrui (1936–1939), per Kauno radiofoną kartkartėmis padeklamuoti lietuvių poetų eilių, tarmiškai paskaityti kupiškėnų dainų.
Vytautui A. Graičiūnui mažoje šalyje irgi trūko erdvės veiklai. Nors ir buvo pakviestas dirbti konsultantu į Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybą (prisidėjo prie didelės modernios karinės gamyklos Linkaičiuose kūrimo), valstybės biurokratizmas ir nepajėgumas deramai vertinti šaliai reikalingus žmonės buvo ir prieškario Lietuvos Respublikos savastis. Dienoraštyje p. Babickaitė rašė: „Aš visuomet ilgėjau tėvynės ir sugundžiau savo vyrą atvažiuoti čia dirbti, nors jis užsieny turi gerą specialisto vardą ir praktiką. Deja, grįžęs Lietuvon mano vyras kaip koks pastumdėlis turi nuolatos rūpintis savo teise gyvent Lietuvoj, darbo leidimu ir kitokiais jam svetimais formalumais.“
Pasiliko pražūčiai
1940 m. Lietuvos valstybės laivui ėmus skęsti ir traukti į savo sūkurį ir Graičiūnų šeimą, vertėjui Edvardui Viskantai Vytautas prasitaręs: „Nevalia tragišku momentu apleisti savo tėvynę.“ Graičiūnai liko Lietuvoje, savo pražūčiai.
Nuo 1944 m. vasaros pusmetį padirbėjęs LTSR liaudies komisarų tarybos Pramonės skyriaus vedėju, kitą pusmetį – projektavimo organizacijose, p. Graičiūnas perėjo į VDU dėstyti vadybos. Tačiau 1948 m. visoje Sovietų imperijoje prasidėjo, Lino Brogos žodžiais tariant, masinė psichozė – „keliaklupsčiavimo prieš Vakarus demaskavimas“. Buvo puolama viskas, kur įžvelgta bent pėdsakų užsienio mokslo, kultūros, meno idėjų.
Vytautas A. Graičiūnas pirmiausia buvo pašalintas iš universiteto, o 1951 m. balandžio 19-osios naktį Graičiūnų butą Kaune, Vaižganto gatvėje, užgriuvo emgėbistai. Pusantros paros trukusios kratos laimikis buvo kuklus: lietuviški, vokiški, angliški, prancūziški žurnalai, daugybė knygų užsienio kalbomis, bet – jokios radijo aparatūros, jokių ginklų ar ko nors panašaus, ko buvo galima tikėtis „šnipo“ bute. Pagrindinis trofėjus, vėliau tapęs „nusikalstamos“ veiklos įkalčiu – JAV ir Lietuvos Respublikos vėliavos, kurios, MGB tardytojų tvirtinimu, buvo saugomos ne šiaip sau, o „tam, kad jomis sutiktų į Kauną įžengiančią amerikiečių kariuomenę“.
„Niekam nenorėjo blogo, labai mylėjo savo Tėvynę, jos žmones, gyveno 50–100 metų juos aplenkęs, todėl kai kurių iš jų nebuvo suprastas. Dėl tokių žmonių aklumo ir žiaurumo žmonija neteko reto, labai kvalifikuoto specialisto pačiame jo jėgų žydėjime, ir Lietuva bei JAV, kurių sūnus jis buvo, net jo kapo vietos nežino“, – atsiminimuose rašo inžinierius Juozas Bytautas, buvęs p. Graičiūno studentas.
Drauge su vyru tremties bausme nuteista ir jo žmona Unė, skirtingai nuo Vytauto, 1953 m. pavasarį grįžo iš lagerio į Kauną. 1961 m. parašytą autobiografiją ji baigė žodžiais: „Grįžusi tėvynėn, sužinojau, kad mano vyras kažkur kalėjimuos mirė. Tas numarino ir mane. Aš niekaip negaliu po tokios žinios atsigauti ir niekaip negaliu įsijungti į gyvenimą. Taigi linksmu žingsniu išeinu į nebūtį.“
1961 m. rugpjūčio 1 d. Unė Babickaitė-Graičiūnienė mirė. Palėvenės kapinaitėse, Kupiškio rajone, netoli savo motinos kapo, ji dar spėjo pastatydinti savo vyrui kenotafą, kuriame įrašė: „Mylimasis, tavo meilė didesnė už mirtį.“
***

Biografijos faktai
1898 08 19 gimė Čikagoje.
1914–1917 m. studijavo Čikagos universitete Administracijos ir komercijos fakultete.
1917–1919 m. tarnavo JAV kariuomenėje.
1919 m. studijavo Grenoblio universitete.
1920–1923 m. studijavo Čikagos Armoro technologijos universitete.
1923–1925 m. – vadybos patarėjas Čikagos, Milvokio, Niujorko firmose.
1924 Niujorke vedė kino ir teatro aktorę, režisierę Unę Babickaitę.
1926–1927 m. – Kauno „Metalo“ fabriko „technikinis vedėjas“.
1927–1930 m. – verpimo fabriko „Baumwoll Spinn Weberei“ Vokietijoje technikos direktorius.
1930–1935 m. – vadybos konsultantas Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje.
1935–1940 m. – vadybos patarėjas Lietuvos krašto apsaugos ministerijos įstaigose.
1938 m. su bendraminčiais Lietuvoje įkūrė Mokslinės vadybos draugiją.
1940–1941 m. – Vietinės pramonės liaudies komisariato Technikinio skyriaus viršininkas.
1941–1944 m. – Verslų ūkio generalinės direkcijos vadybos patarėjas.
1945–1948 m. – VDU Statybos fakulteto docentas.
1948–1951 m. – vadybos konsultantas Kauno „Kotono“ ir „Silvos“ fabrikuose.
1951 04 19 suimtas NKVD.
1952 01 09 žuvo lageryje tremtyje, Olžeraso vietovėje, Kemerovo srityje.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
 Lietuva siekia turėti dar vieną palaimintąjį 7

Lietuva Vatikanui perdavė vyskupo Vincento  Borisevičiaus bylą dėl paskelbimo palaimintuoju. Kunigo...

Laisvalaikis
2018.11.19
Kaunas mene: arti ar toli

Iki lapkričio 25 d. Kaune vyksta tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene. Taip arti, taip...

Laisvalaikis
2018.11.18
Turizmas: pasaulinei lyderei Prancūzijai pirštinę meta Kinija

Prancūzija jau daugiau kaip 20 metų yra daugiausiai turistų pritraukianti pasaulio valstybė. Prognozuojama,...

Su šimtmečiu, Latvija!

Šiandien Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną, kaimyninė valstybė buvo sukurta lygiai prieš šimtą metų,...

Laisvalaikis
2018.11.18
Italijos miestelis siūlo išsinuomoti pilį šventei už 100 Eur

Tuštėjančių Italijos miestelių merai ieško būdų, kaip pagyvinti  vietos ekonomiką. Roccascalegna siūlo...

Vadyba
2018.11.17
Iš tikinčiųjų aukso nukaldinta karūna papuoš Aušros Vartų Mariją 7

Šį sekmadienį, pagrindinę Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų dieną, garsusis Gailestingumo Motinos...

Laisvalaikis
2018.11.16
Į Valdovų rūmus atgabentas unikalus Aristotelio biustas 1

Sutapimas ar ne, kad lapkričio 15-ąją, Pasaulinę filosofijos dieną, LDK Valdovų rūmų muziejų pasiekė didžiojo...

Laisvalaikis
2018.11.15
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 14

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12
Skandalingoji sostinės reklama taikosi į Kanų „liūtą“: kampanijos sėkmė skaičiais Premium 13

Šios vasaros pabaigoje užsienio rinkose akį traukusi ir skirtingų vertinimų sulaukusi reklamos kampanija...

Rinkodara
2018.11.12
XXI amžiaus rykštė: bakterijos pergudrauja antibiotikus

Antibiotikams atsparios bakterijos kasmet pražudo 33.000 europiečių. Ligų prevencijos ekspertai skelbia, kad...

Laisvalaikis
2018.11.11
Tadas Ivanauskas – pasirinkęs dirbti Lietuvai 3

Legendiniu vadinamo akademiko Tado Ivanausko (1882–1970 m.) reikšmingų darbų Lietuvai sąrašas nepaprastai...

Laisvalaikis
2018.11.11
Vidurio ir Rytų Europos regione laurai – Slovėnijai ir Estijai 4

Lenkijos šalies prekės ženklas yra vertingiausias tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, Slovėnijos –...

Rinkodara
2018.11.11
Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas 4

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai,...

Laisvalaikis
2018.11.11
Jūsų namai toli nuo namų (III) Premium

(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

Verslo klasė
2018.11.10
Popiežius patvirtino M. Giedraitį palaimintuoju

XVI a. pradėtas baltųjų augustinų ordino pasauliečio Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas daugiau nei po...

Laisvalaikis
2018.11.09
Kristina Dryža – futurologė, kuriai ateitis neegzistuoja

Australijos lietuvę Kristiną Dryžą vadina viena įtakingiausių pasaulio futurologių, tačiau ji sako, kad...

Laisvalaikis
2018.11.09
Lietuvos šalies ženklo vertę augino ryškioji reklama ir popiežiaus vizitas Premium 1

Lietuvos šalies prekės ženklo vertė per 2018 m. fiksuoja nemenką šuolį – 25%. Vertingiausių pasaulio...

Rinkodara
2018.11.09
„Vilniaus lapai“ pristato Lietuvos ir pasaulio literatūros žvaigždes

Lapkričio 8 d. Vilniuje, geležinkelio stoties perone veikiančiame bare „Peronas“, „apšildomuoju“ renginiu...

Laisvalaikis
2018.11.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau