O. Koršunovo teatras ten ir čia

Aktoriai, tarsi įsiurbę į save avangardinio teatro tradicijas, kaip tragiškieji klounai žaidė ir improvizavo, rūkė ir filosofavo apie laiką ir pasaulio tvarką. Šis pašėlusiai juokingas spektaklis apie baisų ir slogų pasaulį buvo Oskaro Koršunovo teatro, kuriam oficialiai atsirasti prireikė dar beveik dešimtmečio, pradžia. Netrukus jauno režisieriaus kūryba sulaukė pripažinimo ir Lietuvoje, ir užsienyje, o OKT tapo šiuolaikiško, drąsaus ir provokuojančio teatro sinonimu. 

Pokalbį su O. Koršunovu „Dar kartą: ko bijo Oskaras Koršunovas“ galima paskaityti ČIA. 

Nuo 1994-ųjų, kai O. Koršunovas už spektaklį „Labas Sonia Nauji metai“ pelnė Jaunųjų teatro kritikų prizą už naujas scenos kryptis, beveik nepasitaikydavo metų, kai jo spektaklis vienoje ar kitoje kategorijoje nebūdavo nominuojamas kasmetiniuose Lietuvos teatro apdovanojimuose (iš pradžių tai buvo „Kristoforas“, nuo 2004 m. – „Auksiniai scenos kryžiai“). Pastaruoju metu OKT pavadinimas tarp geriausių sezono teatro darbų atsiduria retai. Šiemet geriausios aktorės kategorijoje buvo nominuota Eglė Jackaitė už vaidmenį O. Koršunovo režisuotame monospektaklyje „Šventoji“, tačiau kovo 28-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre vykusioje šventėje jai neteko lipti į sceną atsiimti apdovanojimo. Ar yra ženklų, kad kiti metai OKT galėtų būti sėkmingesni?

Mokytojas ir mokiniai 

Nors anksčiau OKT buvo laikomas vieno režisieriaus teatru, jame kartais spektaklius kurdavo ir O. Koršunovo bendraminčiai – režisieriai Rokas Ramanauskas, Ramunė Kudzmanaitė, Povilas Laurinkus, Yana Ross, Paulas Budraitis, aktoriai Saulius Mykolaitis, Birutė Marcinkevičiūtė-Mar, Dainius Gavenonis, dailininkė Jūratė Paulėkaitė, dramaturgas Marius Ivaškevičius, kompozitorius Gintaras Sodeika. Šiuo metu OKT repertuare tėra du paties O. Koršunovo kūriniai – minėtasis E. Jackaitės monospektaklis ir kone prieš dešimtmetį pastatytos „Vestuvės“ pagal Bertoldą Brechtą. Ne paslaptis, kad teatro bendruomenė daug vilčių deda į meistro mokinius. Nebus per drąsu teigti, kad O. Koršunovo išugdyti aktoriai – vienos ryškiausių šiandienos Lietuvos teatro ir kino žvaigždžių. Tarp jų – Digna Kulionytė, Augustė Ona Šimulynaitė, Žygimantė Elena Jakštaitė, Paulina Taujanskaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Džiugas Grinys, Kęstutis Cicėnas, Aurelijus Pocius, Lukas Malinauskas, Laurynas Jurgelis.

Iš O. Koršunovo išugdytų režisierių aktyviausiai kuria Laura Kutkaitė ir Jokūbas Brazys. Laura savo spektakliuose, sukurtuose Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, atvirai reiškia kritiką patriarchalinei Lietuvos teatro tradicijai, o sykiu ir savo kurso vadovo pedagoginiams metodams. Jokūbas savo debiutiniu režisūriniu darbu – 2022 m. pastatyta Antono Čechovo „Žuvėdra“, mezgė drąsų, vietomis net įžūlų kūrybinį dialogą su savo mokytojo ir juokinga, ir širdį veriančia „Žuvėdra“. Šį J. Brazio spektaklį vis dar galima (ir neabejotinai verta) pamatyti OKT studijoje, įsikūrusioje ankštose patalpose Vilniaus senamiestyje, Ašmenos gatvėje. 

J. Brazio „Akies istorija“

Šių metų kovą jaunasis režisierius grįžo į OKT studiją su savotišku manifestu – „Akies istorija“, inspiruota XX a. prancūzų filosofo ir rašytojo Georges‘o Bataille‘io kūrybos.

Aštrialiežuvė kolegė Ingrida Ragelskienė, rašiusi apie J. Brazio „Žuvėdrą“, kaip vieną iš spektaklio dominančių išskyrė „begalinį troškulį išdulkinti viską, kas juda“. Sunkiai suvaldomo seksualumo tema persmelkia ir „Akies istoriją“. Nepatenkinti kūno poreikiai ir fatališkas negebėjimas patirti malonumo pagrindiniam personažui, kurį vaidina Matas Sigliukas, kelia didžiulę įtampą. Visas beveik bežodis spektaklis – tai virtinė veiksmų, kurių tikslas – išsivaduoti iš maksimaliai įsitempusio kūno kalėjimo. Režisierius, nepriartėdamas prie natūralizmo ribos, ieško trikdančių ir fiziologinį šleikštulį keliančių vaizdinių. 

Aktorių M. Sigliuko ir Dignos Kulionytės personažai primena mechanines lėles, tik visai kitokias nei griežtuose kostiumuose įrėminti „Ten būti čia“ klounai. Jų kūnai yra sudaiktinti, o jų raišką formuoja suvaržymo ir išlaisvinimo, kaukės užsidėjimo ir apsinuoginimo dinamika. „Akies istorija“ kūniškumą eksponuoja gana radikaliu būdu, tačiau įvilktą į teatrališką kostiumą. Karolinos Fiodorovaitės, kuri yra ir šio spektaklio choreografė, kostiumai aktorius paverčia ne seksualiais vienas kito geidžiančiais vyro ir moters kūnais, o veikiau kultūriniais ženklais. Spektaklyje svarbiau, ką jie daro, o ne kokie jie yra. O daro jie daug: nusirengia ir apsirengia, masturbuojasi ir bando nusišlapinti, merkia genitalijas į pieną, traiško burna žalius kiaušinius ir skystį išspjauna ant vienas kito kūnų, šlapi voliojasi ant purvinų grindų, Moteris ropščiasi ant mechaninio buliaus, o toreodoro kostiumą apsivilkęs Vyras bando su juo santykiauti, išleidžia ir vėl pripučia didžiulį guminį čiužinį...

Nieko nežinant apie G. Bataille‘į ir jo kūrybą, tokie vaizdiniai gali sukelti vien sumišimą, nes, nepaisant jaunų aktorių energijos, spektaklis vis dėlto labiau komunikuoja per ženklus, o ne tiesiogiai per fiziškumą. Jei režisieriaus tikslas buvo teatro kalba perteikti Lietuvoje mažai žinomo skandalingojo prancūzų mąstytojo idėjas apie erotizmo ir mirties sąryšį, jo siekį peržengti visas ribas, apčiuopti tai, kas neapčiuopiama, ir kraštutinėje nešvankybėje atrasti naują pasaulio suvokimą, tuomet pasirinktos priemonės atrodo pernelyg konvencionalios ir nuosaikios. Be to, konstruojami vaizdiniai į nieką neišsivysto ir nėra jokios atsvaros gašlumui ir vulgarybei.

Maišto vėliava 

Ko gero, būtų nesąžininga tiesiogiai gretinti 35 metų atstumu vienas nuo kito nutolusių kūrinių, tačiau abiejuose spektakliuose iškelta maišto vėliava verčia galvoti apie šio maišto prigimtį ir prasmę. „Ten būti čia“, vaikišku balseliu skelbęs „mirtį maištininkams“, su bemaž medicininiu tikslumu diagnozavo ir bauginančių, ir viliojančių permainų laiku gyvenančių žmonių jauseną, o naują teatro kalbą kaip savą priėmė anaiptol ne tik dvidešimtmečio režisieriaus bendraamžiai. Galbūt „Akies istorija“ taip pat ras savo publiką, tačiau kol kas megzti ryšį su žiūrovais, atrodo, jai sekasi sunkiai. Ir svarbu ne tai, kad dalis žmonių, nesibodėdami sutrikdyti kitų žiūrovų (nes kitaip toje mažutėlytėje salėje neįmanoma), išeina, neatlaikę nesiliaujančio laistymosi skysčiais, – po pirmojo „Ten būti čia“ veiksmo dalis publikos taip pat nebegrįždavo. Svarbu, ką „Akies istorija“ pasako apie mus pačius ir mūsų laiką. Kad nusimetėme visus suvaržymus, bet vis tiek nesame laimingi? 

Visi šiuo metu OKT repertuare rodomi spektakliai turi vieną bendrą ypatybę: mažutėje salėje aktoriai yra labai arti žiūrovų, todėl bet koks dirbtinumas matyti kaip ant delno. O tikrumas degina labai kaitriai – kaip E. Jackaitės (beje, J. Brazio mamos) „Šventojoje“, kitoje šio sezono OKT premjeroje. „Akies istorijoje“ aktoriai rizikuoja aptaškyti pirmoje eilėje sėdinčius žiūrovus, tačiau emociškai ir intelektualiai į spektaklį įsitraukti sunku. Gyvas, įjautrintas kontaktas su publika užsimezga anaiptol ne visuose šiandieninio OKT spektakliuose. Galbūt tai pajutęs, OKT pernai inicijavo naujų pjesių konkursą. Laimėtojai jau žinomi – lieka laukti kūrinių susitikimo su žiūrovais.