Ant Pjemonto vyndarių prekystalio – geri ir geriausi

Kelionė į tik profesionalams (pirkėjams, pardavėjams, someljė, rašytojams ir pan.) skirtą „Grandi Langhe“, šiemet vykusią sausio pabaigoje, savaip prasidėjo gerokai prieš pačią parodą, kai į abi pašto dėžutes – darbo ir asmeninę – ėmė plūsti laiškai iš jos dalyvių, kviečiančių užsukti į jų stendus degustuoti vyno. Dalyvių Turino parodoje buvo 500, vyno – marios, skaičiuojama, kad 3.000 butelių, tikintis jais sudominti potencialius importuotojus. Vien žurnalistams ir ekspertams skirtoje patalpoje degustacijai buvo išrikiuota 700 butelių. 

Bandydama susikurti bent šiokią tokią sistemą, susidarau karta iš kartos veikiančių šeimos vyninių sąrašą, per kurių istorijas būtų galima pasakoti apie jų vynus, bet į įėjus į parodos erdves (regis, tai buvęs kalėjimas ar sandėliai) užima amą – jų čia tiek daug... Išgeriu espreso (kava, vanduo, pyragai ir užkandžiai parodos dalyviams nemokami) ir neriu.

Etikečių istorija 

Kolekcionuoti istorijas pradedu nuo „Vietti“ vyninės. Nuo XIX a. ji veikia Castiglione Falletto, pačiame Barolo DOCG apeliacijos, vieno garsiausių Italijos vyno rajonų, centre. Iki 2016 m., kol vyninė nebuvo parduota JAV verslo magnatui Kyle'ui Krause'ui, gausiai apsipirkusiam Italijoje, ypač – Pjemonto regione, joje dirbo ketvirtoji „Vietti“ šeimos karta. Tiesą sakant, į „Vietti“ stendą ėjau ne dėl istorijos – šiek tiek jų produkcijos atsiveža keli Lietuvos importuotojai, tad buvo įdomu paragauti platesnį jos spektrą. Juolab kad, nepriklausomai nuo savininkų, vyninė vis dar laikoma viena geriausių Pjemonto gamintojų. 

Jų vynai labai paklausūs, puikūs, o subtilios etiketės traukia akį, apie jas ir galima pasakoti istoriją. 1970 m. šeimos palikuonė Luciana Vietti ir jos vyras Alfredo Currado (1932–2010), iki šiol vadinamas vienu pažangiausių Pjemonto vyndarių, nusprendė užsakyti sukurti etiketes iš regiono kilusiems menininkams. Vienus paremdami, kitiems – iš draugystės. Tarp jų buvo ir legendinis kino režisierius Pieras Paolo Pasolini, kurio darbą būtų galima pamatyti ant „Nebbiolo d’Alba, 1974“ butelių, jeigu jų dar rastum kokio kolekcininko rūsyje, mat butelių buvo išleista tik 5.400. Arba Gianni Gallo, kūręs etiketes ir kitoms garsioms vyninėms. 1996-aisiais ant 1990 m. derliaus „Villero Barolo“ butelių buvo užklijuotos garsios amerikiečių menininkės Janet Fish sukurtos etiketės, o visa menininkų etikečių kolekcija buvo eksponuota Niujorko modernaus meno muziejuje MOMA.

Nicolettos istorija 

Keliaudama nuo stendo prie stendo, susiduriu su Michele Sha, kuri sukvietė tarptautinę žurnalistų komandą į „Grandi Langhe“ (ji – žinoma vyno rašytoja, ekspertė, varžybų teisėja, viena iš trijų nominantų šiemet gauti „The Old Vine Hero“ apdovanojimą, teikiamą tarptautinės vyno bendruomenės). Iš visišką pasimetimą transliuojančios mano povyzos supratusi, kad skęstu perteklinės informacijos jūroje, ji atiduoda mane savo gerai draugei, vyndarei Nicolettai Boccai iš „San Fereolo“ vyninės, veikiančios Langės kalvose, pietinėje Dogliani arealo dalyje. 

Ilgoką mūsų pokalbį (ir degustaciją) vis pertraukia nesibaigiantys Nicolettos pažįstami ir draugai vyndariai – prieina pasilabinti, pasiglėbesčiuoti, paragauti šlakelio šios puikios moters daromo vyno.

Kai galvoji apie Pjemontą, įsivaizduoji, jog vietiniai ten geria raudonąjį vyną. Išties, iš tos pačios 'Nebbiolo' vynuogės padaryti „Barolo“ ir „Barbaresco“ ten yra VISKAS. Tačiau apstu ir iš liaudies vynuoge vadinamos, mums irgi žinomos ‚Barberos‘ veislės padarytų raudonųjų vynų. Pasakojama, jog anksčiau jie buvo lengvi ir rūgštūs. Dabar, po praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį įvykusios vadinamosios Barberos revoliucijos, „Barbera d'Asti“ vynas tapo geresnis, svaresnis. 

Kur kas mažiau mums girdėta ‚Dolcetto‘ vynuogė, ypač tiems, kurie kreivai žiūri į saldžiuosius vynus ir jos pavadinimą sieja su italų kalbos žodžiu „dolce“ (lietuvių kalba – saldus), nors iš tikrųjų čia nieko bendro. Tai raudonųjų vynuogių veislė, auginama Pjemonte ir beveik niekur kitur. „Dolcetto“ vynai nėra saldūs, o pjemontiečiai šią vynuogę pavadino „dolce“ tik dėl to, kad joje yra mažiau rūgšties nei vynuose, prie kurių jie įpratę.

Nuo šios vynuogės ir pradedame ragauti Nicolettos vynus, pirmiausia – 100% „Dolcetto“ iš 40–70 metų senumo vynmedžių derliaus. Išraiškingas, tvirtas ir elegantiškas raudonasis su pikantišku prieskoniu ir tvirtais taninais. Puikiai tinkamas dar palaikyti rūsyje. Iš svarbiausios ūkio vynuogės Nicoletta daro geriausius savo vynus, o nuo derliaus nuėmimo iki jų išleidimo į rinką praeina apie 7-eri metai.

„Jeigu 'Dolcetto' trumpai brandinsi, nieko gero nelauk, taninai bus menki“, – aiškina vyndarė. Anot jos, istoriniuose šaltiniuose ši vynuogė pirmą kartą paminėta 1593 m. 

San Fereolo ūkis – už poros valandų kelio nuo Milano, kur Nicoletta gimė ir užaugo. Dar iki mus supažindindama, Michele spėja papasakoti, kad, baigusi universitetą, devintąjį dešimtmetį jos draugė dirbo „Armani“, „Ferré“ ir „Versace“ mados namuose. Meilę Langės arealui Nicolettai įskiepijo jos tėvas Giorgio Bocca, garsus Italijos žurnalistas, Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavęs pasipriešinimo judėjime Langės apylinkėse, o paskiau vis atvažiuodavęs čia su dukra – aplankyti draugų ir nusipirkti vyno. Su Nicoletta jis dažnai lankydavosi pas vieną geriausių karo laikų draugų – garsųjį vyndarį Bartolo Mascarello, devintojo dešimtmečio judėjimo „No Barrique, No Berlusconi“, siekusio išsaugoti tradicinę  „Barolo“ gamybą, įkvėpėją.

Dėl įvairių priežasčių persikėlusi iš Milano į Langę, pirmąjį savo derlių Nicoletta nuėmė 1992 m. Vyną daryti pradėjo nuo nulio, pasikliaudama vietinių patarimais. Kaimynų pavyzdžiu pradėjo daryti ir ekologiškus vynus, minimaliai kišdamasi ir į gamybą, ir į vynuogynus – iš vietos ūkininkų susipirko jų 12 ha. Per metus ūkyje išpilstoma apie 45.000 butelių. Vynas – daugiausia iš autochtoninių 'Dolcetto', 'Barberos' ir 'Nebbiolo' veislių, augina ji ir 'Riesling' bei 'Gewurtztraminer' vynuoges. Daugiausia dėmesio Nicoletta skiria žemės lopinėliams, kuriose vyrauja išraiškingas terroir, derlių renka rankomis, naudoja vietines mieles, retai kontroliuoja temperatūrą, o brandina vynus įvairaus dydžio, bet visada didesnėse ąžuolo statinėse.

Kai tarsteliu, kad jos „Dolcetto“ – įsimintiniausias iš iki šiol ragautųjų parodoje, Nicoletta per daug nedžiūgauja, gal net priešingai. Paaiškėja, kad ji nusiteikusi prieš konkurenciją ir vertinimus vyno pasaulyje, kuriuos vadina sąrašų manija. „Kurie 10 vynų yra geriausi pasaulyje? Kas yra 10 geriausių vyndarių moterų pasaulyje?“ – anot jos, tai „beveik pornografinis žvilgsnis, tai nėra meilė“.

Putojanti istorija

Šie Nicolettos žodžiai atpalaiduoja mane nuo vertinimų ir geriausiųjų paieškų. Juolab, kaip visai netrukus pasakė vienas vyndarys, – problema, kad Pjemonte daug kas gamina gerą vyną. Jeigu nori išsiskirti, turi gaminti labai gerą. 

Galimas dalykas, gaunu paragauti labai gero, nes „Rapalino“ ūkio vyndarys iš po staliuko ištraukia „Alta Langa DOCG Extra Brut „1998“, 2020“ – iš 50% 'Pinot Noir' ir 50% 'Chardone' klasikiniu methode champenoise padaryto putojančio vyno. 36 mėnesius buteliuose ant mielių išlaikytas vynas – blyškios šiaudų spalvos, burbuliukai smulkūs, patvarūs; baltų ir rausvų gėlių, bergamočių, lengvos duonos plutos aromatas. Gaivus, šviežias, o sykiu sodrus skonis, puiki struktūra, citrusinių vaisių, persikų, žalių obuolių natos, ilgas poskonis. 

„Visi nori „alta langa“, – šypteli vyndarys, aiškindamas, kad šis vynas iš Alta Langa DOCG, nedidelės Pjemonto apeliacijos, taip ir vadinamas – tiesiog „alta langa“, o ne koks nors „putojantis“ ar dar kaip nors.  

Apeliacija, kur jis daromas, nedidelė, bet jos istorija – ilga. Vyndariai dievagojasi, kad XIX a. viduryje Canelli rūsiuose, vadinamuose požeminėmis katedromis, UNESCO paskelbtuose pasaulio paveldu, pagamintas gėrimas buvo pirmasis Italijoje padarytas tradiciniu būdu. (Čia norisi pridėti, kad į tokį pat titulą pretenduoja Trento DOC apeliacijos putojantieji vynai, kuriuos vienija prekių ženklas „Trentodoc“, ir Franciocorta DO CG vynai, gaminami Lombardijoje ir vadinami stipriausiais itališkaisiais šampano konkurentais.) 

„Alta langa“ vynas daromas iš ‚Pinot Noir‘ ir ‚Chardonnay‘ vynuogių (100% arba įvairiomis dalimis), taigi, gali būti baltasis arba rožinis, brut arba pas dosé. Laikantis griežtų gamybos taisyklių, brandinamas ne mažiau nei 30 mėnesių, o etiketėse visada nurodomi derliaus metai.

Ir dar trumpai apie „Rapalino Fratelli“ vyninę – ji veikia Neviglie vietovėje, į rytus nuo Albos miesto, tarp puikiųjų Langės kalvų, nuo seno garsėjančių čia auginamų vynuogių kokybe. Vyninė kaip tokia yra jauna (še tau ir kelių kartų istorijos), ją valdantys du broliai vyną į butelius pradėjo pilstyti 1998 m., tačiau vynas jų namuose gaminamas nuo seno, sakoma – jau penkios kartos. 

Be keliolikos kitų (norėtųsi rašyti „daugybės“, bet tai nebūtų tiesa) ragautų „alta langa“, aiškiai įstrigo pagamintasis „Tenuta Rocca“ ūkyje (jis veikia Monforte d'Alba komunoje), irgi valdomame dviejų brolių. Iš 60% 'Pinot Noir' ir 40% 'Chardonnay' padarytame vyne – daug mineralų, daug rūgšties. Tai suprantama – ūkio vynuogynai yra 600 m virš jūros lygio tose pat gražiosiose Langės kalvose. 

Beviltiškai vartau užrašus, suprasdama, kad neaprašysiu nė 10-osios įspūdžių dalies. Ir jausdama kaltę vyndariams, kurie su begaline meile pasakoja apie savo vynus ir savo istorijas. Bet Turinas, Pjemonto regiono sostinė prie Po ir Dora Riparijos upių santakos, kultūros ir pramonės centras, šiais laikais – ranka pasiekiamas. Ne tik kaip logistikos taškas susirengusiems paslidinėti Alpėse. Ne mažiau – kaip pažinties su Pjemonto vynais pradžia. 

„Grandi Langhe“ yra svarbiausias vyno prekybos renginys Italijoje, jį organizuoja „Consorzio di Tutela Barolo Barbaresco Alba Langhe e Dogliani“, „Consorzio di Tutela Roero“ ir „Piemonte Land of Wine“ organizacija. 

Skaičiuojama, kad šiemet parodoje apsilankė per 5.000 žmonių, iš jų apie 20% – iš užsienio. Tarp jų – ir iš Lietuvos.