Po premjeros: pakilti iš nevilties

Repetuojant „Savižudybės anatomiją“. Augustė Pociūtė ir Augustė Ona Šimulynaitė. Matvejevo nuotr.

„Pakelkite rankas, kas sutinkate, kad gerai, jog man nepavyko,“ – su neturinčio ko prarasti žmogaus įžūlumu į publiką kreipiasi stand-uperis šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeriniame spektaklyje „Stand-up‘as prasmei ir beprasmybei“. Spektaklio pradžioje jis užverčia žiūrovus provokacijų lavina, užduodamas nepatogius klausimus ir iš karto juos nublokšdamas į akistatą su spektaklio tema – gedulo po artimojo savižudybės patyrimą.

Be kita ko, jis klausia, ar teatras turi teisę apie tai kalbėti – ir ne šiaip kalbėti, o juokauti. Birutės Kapustinskaitės pjesė ir jai sceninį pavidalą su aktoriais Vitalija Mockevičiūte ir Karoliu Kasperavičium suteikusi režisierė Eglė Švedkauskaitė neleidžia suabejoti – ne tik gali, bet ir turi.

Maždaug prieš metus Nacionalinio dramos teatro scenoje pasirodė Kamilės Gudmonaitės režisuota „taksofono opera“ „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, o dabar jau per vėlu“. 2024 m. spalį LNDT pristatė minėtąją juodąją komediją, o naujausia šio teatro premjera – Uršulės Bartoševičiūtės drama pagal šiuolaikinės britų dramaturgės Alice Birch pjesę „Savižudybės anatomija“. Nors šie spektakliai prabyla skirtingomis tonacijomis, juos sieja ne tik panaši tema, bet ir atidus žvilgsnis į netektį išgyvenančių žmonių vidinį pasaulį. Su ypatingu jautrumu šiuose trijuose spektakliuose žvelgiama į su skausmu kovojančią moterį.