„Iliustruotoji istorija“: 132 vergai ciniško pirklio buvo pasmerkti mirti

Prekybos trikampis XVIII a. sudarė didžiąją Didžiosios Britanijos ekonomikos dalį. Tušti laivai iš Anglijos plaukdavo į Vakarų Afriką, iš čia su vergais – į kolonijas Karibuose, o iš Karibų į Angliją grįždavo prisikrovę cukraus, medvilnės, romo ir tabako.

Kelių mėnesių trukmės kelionės per Atlanto vandenyną buvo susijusios su didele rizika, todėl brangios prekės – taip pat vergai – buvo draudžiamos. Tačiau draudimas neapėmė visų mirties priežasčių, todėl nagrinėjant „Zong“ bylą buvo susidurta su dilema. Kilo klausimas, ar jūreiviai nužudė vergus, kad išgelbėtų likusiuosius laive, ar norėdami gauti kompensaciją už vergus, kurie būtų mirę nuo ligų ir troškulio.

Draudimas neatlygina:

• Mirties dėl ligos, bado ar troškulio;

• savižudybės;

• mirties sausumoje.

Draudimas atlygina:

• Mirtį gaisre ar per audrą;

• piratų išpuolius ir vagystes;

• nužudymą siekiant išgelbėti kitų gyvybę;

• nužudymą maišto atveju.

Pritrūko vandens

1781 m. lapkričio 29 d. vakarą gaubė tamsa, kai jūreiviai įžengė į apatinį vergų laivo „Zong“ denį. Pagal planą britų tristiebis prieš keletą savaičių jau turėjo būti Jamaikoje, o daugiau kaip 400 plukdomų vergų – parduoti. Tačiau navigacija sugedo ir laivas nesėkmingai plaukė į rytus nuo Jamaikos, o geriamojo vandens statinės buvo beveik tuščios.

Juodaodžiai vyrai, moterys ir vaikai gulėjo taip susispaudę apatiniame denyje, kad jų oda sulipo. Tarp pusnuogių kūnų, gulinčių tamsioje patalpoje, jūreiviai neturėjo kur kojos pastatyti. Apsižvalgę keli vyrai nuėjo prie moterų ir vaikų, atrakino jų grandines ir pakėlė nuo medinių grindų, ant kurių jie gulėjo keletą mėnesių.

Paliegę žmonės buvo nutempti prie laivo šone esančių iliuminatorių ir išstumti lauk. Išsigandusios moterys ir vaikai stengėsi įsitverti į langelį, bet kova buvo beprasmiška – po kelių sekundžių teko pasiduoti, jie slydo į vandenį. Net tie, kurie mokėjo plaukti, žuvo bekraštėje jūroje.

Tą lapkričio vakarą per bortą buvo išmestos 54 moterys ir vaikai, o per kelias kitas dienas – 78 vyrai. Rėkiantys vergai buvo nuvilkti į viršutinį denį ir išstumti per falšbortą. Kai kurie jų tebebuvo surakinti grandinėmis.

„Zong“ įgula buvo įsitikinusi, kad vergus paaukoti – tinkamas sprendimas. Dabar iki Jamaikos geriamojo vandens užteks ir įgulai, ir likusiems vergams. Niekas nė neįsivaizdavo, kad jų veiksmai Anglijoje sukels protestą.

Kapitonas nevykėlis

Laivas „Zong“ priklausė pirkliui iš Liverpulio Williamui Gregsonui, kuris iš prekybos vergais susikrovė didžiulius turtus. Jis nusipirko laivą ir uoste dabartinėje Ganoje suvarė į jį 244 belaisvius afrikiečius. Dar 196 žmonės jau buvo sugrūsti į apatinį denį. 1781 m. rugpjūčio pabaigoje laivas iš Vakarų Afrikos išplaukė perpildytas.

Trūko patyrusių jūreivių, įgulą sudarė abejotinos kvalifikacijos žmonės ir kapitonas Luke’as Collingwoodas. Iš tiesų jis buvo chirurgas, perkeltas iš kito Gregsono laivo. Paprastai jo užduotis būdavo patikrinti vergų sveikatą. Chirurgas neturėjo jokios vadovavimo laivui patirties.

Pirmą savaitę kelionė buvo sklandi, tačiau netrukus Collingwoodas susirgo. Veikiai nepatyręs kapitonas taip nusilpo, kad nebepajėgė išeiti iš kajutės. Jis perleido vadovavimą Robertui Stubbsui, buvusiam vieno britų forto Ganoje gubernatoriui, netekusiam darbo dėl girtavimo ir nekompetencijos.

Padėtis laive blogėjo. Vergai ir įgulos nariai sirgo, keli mirė, navigacija gedo, vandens ištekliai seko. Lapkričio 27 dieną „Zong“ buvo netoli Jamaikos, bet Stubbsas ir įgula padarė klaidingą išvadą, kad tolumoje matoma sala yra Prancūzijos kolonija, galinti užpulti britų laivą, todėl nedrįso papildyti vandens išteklių.

Vergų kaip prekių išvaizda

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS

„ASUS Expert P“ serija: išmaniam bendradarbiavimui bei patikimam MVĮ augimui

„Expert P“ serijos asortimentas, kuriame yra nešiojamieji kompiuteriai „ExpertBook P5“ ir P3 bei kitos kartos viskas viename „ExpertCenter P400 AiO“, siūlo patikimus, dirbtiniu intelektu (DI) patobulintus įrankius ir patikimą našumą mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Šie įrenginiai, sukurti dinamiškai darbo aplinkai, sujungia DI patobulintas funkcijas, supaprastintą IT valdymą ir patikimą saugumą, kad padėtų klestėti MVĮ.

„Forest Math“ įkūrėjai: užsienio investuotojai Lietuvos miškais tiki labiau nei vietiniai

Galimybių langas. Taip šiandieninę situaciją Lietuvos miškų sektoriuje apibūdina tiek vietos ekspertai, tiek tarptautinės grupės, besidominčios investavimu į Lietuvos miškus. Miško investicijų biuro „Forest Math“ atstovai pastebi paradoksą: už kelių tūkstančių kilometrų veikiantys verslai mūsų šalies žaliuoju turtu domisi aktyviau nei meilę Lietuvos miškams deklaruojantys vietos investuotojai. Pastarieji, nepaisant gausybės objektyvių lietuviško miško pranašumų, šią investicinio turto klasę dar tik jaukinasi.

„Glimstedt“ stiprina komandą ir plečia partnerių ratą: jungiasi patyręs advokatas dr. Linas Belevičius

Daugiau nei 25 metų patirtį turintis baudžiamosios teisės ekspertas dr. Linas Belevičius prisijungia prie advokatų kontoros „Glimstedt“ partnerių.

Viršuliškių Spaudos kvartale įsikūrę „Duetto“ verslo namai kviečia dirbti modernioje aplinkoje arčiau namų

Vilniaus Viršuliškių rajonas tampa viena sparčiausiai besikeičiančių sostinės vietų – čia kyla mišrios paskirties Spaudos kvartalas su gyvenimui ir verslui skirtomis moderniomis erdvėmis, orientuotomis į 15 minučių pasiekiamumą iš daugelio Vilniaus vietų. Šiame kvartale per ateinančius 2–3 metus planuojama pastatyti apie 1000 naujų butų, o bendras biuro erdvių plotas čia artėja prie 70 tūkst. kv. m. Net ketvirtadalį šio ploto rinkai siūlo didžiausi šioje teritorijoje „Duetto“ verslo namai.

Buvo galima pasiekti kelionės tikslą per du mėnesius, bet „Zong“ atplaukė į Jamaiką tik 1781 m. gruodžio 6 dieną – plaukiojęs daugiau nei tris mėnesius. Trūko 132 vergų – jie gulėjo Karibų jūros dugne. Likusių vergų būklė buvo baisi. Prieš parduodami jie buvo nuprausti ir išpuošti. Jūrininkai ištepė afrikiečius aliejumi, kad išsausėjusi oda atrodytų sveika ir žvilgėtų. Tiems, kurie ilgoje kelionėje susirgo dizenterija, į tiesiąją žarną buvo prikimšta vatos, kad ant pardavimo pakylos neviduriuotų krauju.

Vergų trūko, tačiau į krantą išlipusios įgulos nuotaika buvo gera. Jie išgyveno, o savininkas Williamas Gregsonas nepražus. Jis, kaip ir dera, buvo apdraudęs laivą, kertantį Atlanto vandenyną su brangiomis prekėmis. Vienas gyvas vergas buvo vertas maždaug 36 svarų, tad jūreivių darbdavys gaus 30 svarų už kiekvieną mirusį juodaodį. Taip jie manė.

Reikalauja kompensacijos

Vergų prekyba užsiimantys verslininkai ir jūreiviai žinojo, kad gali tekti sergančius arba maištaujančius vergus išmesti už borto, todėl įvykiais „Zong“ nesipiktino nei Jamaikos, nei Anglijos jūrininkai.

Tačiau kovotoją už vergų teises filologą Granville’į Sharpą istorija papiktino. 1783 m. kovo 19 dieną jis dirbo savo biure, kai jį aplankė pažįstamas ir papasakojo, kas nutiko. „Zong“ savininkas Williamas Gregsonas paprašė draudimo kompanijos sumokėti kompensaciją, bet negavo nė penso. Bendrovė nemanė, kad galioja draudimo sutarties punktas apie „prarastą krovinį“, nes vergai buvo sąmoningai išmesti už borto, kai pristigo geriamojo vandens.

Dviejų šalių ginčas galop buvo sprendžiamas teisme. Granville’is Sharpas buvo priblokštas, kai sužinojo, kad prieš dvi savaites teismas patenkino „Zong“ savininko skundą. Draudimo bendrovė teismo sprendimą apskundė, tad laukė nauji teismo posėdžiai.

Granville’is Sharpas nedelsdamas nusprendė padėti draudimo bendrovės advokatams. Baltaodis britas jau seniai kovojo už juodaodžių teises – pirmą kartą prieš 18 metų jis apgynė sumuštą vergą. 1772 m. Sharpas tapo žinomas visuomenei, nes padėjo išsilaisvinti pabėgusiam vergui vadinamojoje „Somerseto“ byloje. Tos bylos teisėjas buvo gerą reputaciją turintis škotas Williamas Murray, tad Sharpas apsidžiaugė, kai sužinojo, kad „Zong“ bylą nagrinės tas pats teisėjas. Gali būti, kad ir šį kartą teisybė bus juodaodžių pusėje.

Žudynės buvo būtinos

„Nagrinėjama draudimo bendrovės byla laivui „Zong“, – taip Williamas Murray 1783 m. gegužės 21 dieną pradėjo teismo posėdį.

Šalia 78 metų teisėjo sėdėjo du padėjėjai. Vestminsterio salėje taip pat buvo Gregsonas ir jo advokatai, draudimo bendrovės advokatai, Robertas Stubbsas ir Granville’is Sharpas.

Murray išklausė dviejų liudininkų parodymus ir turėjo nuspręsti, ar palikti galioti teismo sprendimą dėl kompensacijos Gregsonui išmokėjimo, ar priimti kitokį. Tikrasis „Zong“ kapitonas Luke’as Collingwoodas mirė, kai laivas atplaukė į Jamaiką, o jo laivo žurnalas buvo paslaptingai dingęs. Vadinasi, liko du svarbiausi liudininkai – Robertas Stubbsas, kuris perėmė vadovavimą laive, ir pirmasis kapitono padėjėjas Jamesas Kelsallas.

Pirmasis į liudytojų suolą nervindamasis atsisėdo Robertas Stubbsas. Priešais jį stovėjo vienas iš draudimo bendrovės advokatų su peruku ir remiamas Granville’io Sharpo teigė, kad jūrininkai elgėsi nehumaniškai. Stubbsas kategoriškai gynėsi. „Buvo būtina mesti negrus per bortą!“ – rėkė jis.

Kapitonas neigė savo atsakomybę ir tikino, kad tokį įsakymą davė sergantis kapitonas Collingwoodas. Stubbsas teigė, kad su tokiu sprendimu sutiko, ir paaiškino, kad jis buvo priimtas siekiant išgelbėti likusius vergus ir įgulą.

„Jeigu 100 vergų nebūtų mirę dėl šios priežasties, 200 būtų mirę dėl kitos priežasties“, – teigė Stubbsas.

Kreipdamasis į teisėją Williamą Murray draudimo bendrovės advokatas pabrėžė, kad „Zong“ įgula buvo kalta dėl prastos navigacijos ir susidariusios kritinės padėties, todėl draudimo bendrovė neturi padengti nuostolių netekus vergų, nes šių nuostolių buvo galima išvengti. Advokatas mandagiai nurodė, kad teisėjas turėtų šitai suprasti, neatsižvelgiant į tai, ar jis vergų žudymą laiko pagrįstu.

Vergai maldavo nežudyti

Abu – ir Stubbsas, ir Kelsallas – pasinaudojo proga visą kaltę suversti mirusiam kapitonui Collingwoodui. Pirmasis „Zong“ kapitono padėjėjas pats teisme nedalyvavo, bet byloje buvo atsižvelgta į jo liudijimus, pateiktus raštu. Priešingai nei Stubbsas, teigiantis nežinojęs, kas išmetė afrikiečius per bortą, Kelsallas prisipažino dalyvavęs skandinant vergus.

„Nors skamba labai barbariškai, tai buvo greičiausias ir mažiausiai skausmingas būdas juos pašalinti“, – paaiškino Kelsallas ir aprašė, kaip vergai buvo atsitiktinai pasirenkami ir kaip buvo metami per bortą kelias dienas. Jis taip pat pasakojo, kad angliškai kalbantis vergas maldavo jūreivių liautis, nes vergai veikiau būtų badavę ir troškę, nei gyvi metami į jūrą.

Bylos baigtį lėmė oras

Lemiamas argumentas teismo posėdyje buvo oras. Išklausius liudininkų parodymus paaiškėjo, kad paskutiniai 38 vergai buvo išmesti per bortą po baisios liūties. Apsidžiaugę draudimo bendrovės advokatai pasinaudojo nauja informacija ir atrėmė pagrindinį kitos šalies argumentą. Advokatai retoriškai klausė: kaip galima pateisinti žiaurų jūreivių poelgį argumentuojant, kad paaukoti vergus buvo būtina, jeigu buvo galima surinkti lietaus vandens ir jį gerti?

Teisėjas Murray paskelbė savo sprendimą. „Tai neįprasta byla. Neabejoju, kad būtinas dar vienas teismo posėdis“, – ryžtingai nurodė jis ir baigė teismo posėdį.

Patenkinti draudimo bendrovės atstovai susižvalgė. Granville’is Sharpas taip pat turėjo pagrindą džiaugtis. Po teismo posėdžio pradėta viešai diskutuoti apie vergiją ir prekybą vergais. Laikraščiai rašė apie „Zong“ žudynes ir panašius žiaurumus. Visuomenė sužinojo apie nežmoniškas sąlygas vergų laivuose ir neetišką laivų savininkų veiklą, iš kurios jie susikrauna turtus. Po „Zong“ bylos visuomenė viską sužinojo apie prekybą vergais. Skaitytojai savo laiškuose šį verslą apibūdino kaip brutalų, amoralų ir žiaurų.

Tikriausiai neigiamas anglų požiūris į prekybą vergais privertė Williamą Gregsoną atsiimti ieškinį, todėl daugiau teismo posėdžių, susijusių su šia byla, nevyko. Gregsonas tikriausiai bijojo, kad diskusijos ir neigiamas požiūris padarys jo verslui daug daugiau žalos, nei jis patyrė netekęs 132 vergų.

Teisėjas engiamųjų pusėje

Istorikai nesutaria, ar tikrai teisėjas Murray pasmerkė prekybą vergais ir ar jo sprendimui neturėjo įtakos tamsiaodė sūnėno dukra.

„Zong“ ir „Somerseto“ bylos baigėsi vergų naudai ir sukėlė istorikų diskusijų. Jie svarstė, ar teisėjas Williamas Murray, Mansfildo erlas (1705–1793 m.), užjautė juodaodžius ir ar netiesiogiai kovojo su prekyba vergais ir buvo už vergovės panaikinimą. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad Murray įtaką turėjo jo santykiai su sūnėno dukra, kuriai jis buvo kaip tėvas. Vienas mokslininkų istorikas Stephenas Usherwoodas manė, kad teisėjas stengėsi išprovokuoti diskusiją apie žmogaus prigimtį. Pavyzdžiui, „Zong“ byloje jis kėlė klausimą, ar galima juodaodžius lyginti su arkliais.

Kiti Williamo Murray gyvenimą tyrę autoriai jį laiko konservatyviu teisėju, kuris nenorėjo pyktis su galingais vergų prekybininkais.

Vergovė panaikinama

Granville’is Sharpas nenorėjo pasiduoti. Jis pasinaudojo proga ir susivienijo su dvasininkais. Bažnyčia buvo įtakinga institucija, daranti įtaką politikams.

Visuomenei diskutuojant apie rasių skirtumus, kunigas ir rašytojas George’as Gregory iškėlė svarbų klausimą, kuris dar aiškiau apibrėžė „Zong“ dilemą: „Jeigu troškulį kentę žmonės būtų buvę baltaodžiai ir ne vergai, ar jie taip pat būtų buvę išmesti per bortą?“

Šis klausimas sulaukė atgarsio: išsilavinę britai pradėjo burtis į sąjungas, kovojančias už prekybos vergais panaikinimą. 1787 m. 60 tūkstančių demonstrantų susirinko priešais Britanijos parlamentą ir reikalavo nutraukti žiaurumus.

Tačiau Granville’iui Sharpui ir jo šalininkams teko laukti iki 1807 m., kai prekyba vergais Britų imperijoje buvo uždrausta. Vergovė imperijos kolonijose buvo panaikinta tik 1833 metais.

Britų prekyba vergais

• 3.100.000 vergų buvo atplukdyta į Anglijos kolonijas nuo 1640 m. iki 1807 metų.

• 400.000 vergų žuvo pavojingose kelionėse jūra. Tai sudaro 13%.

• 24% visų vergų paėmė britai. Juos aplenkė portugalai – jie paėmė 42% vergų.

• 283 balsavo „už“, 16 – „prieš“, kai 1807 m. Didžiosios Britanijos parlamentas uždraudė prekybą vergais.

• 2.000 nelegalių vergų laivų po 1807 m. sustabdė kariniai laivai, jų užduotis buvo užtikrinti įstatymo laikymąsi. Kaliniai buvo grąžinti į Vakarų Afriką.