„Iliustruotoji istorija“: paskutinis Aleksandro Didžiojo mūšis

Dabartinėje Pakistano teritorijoje Aleksandras susikovė su Pandžabo valdovu Poru, kuris pasirengęs mūšiui stovėjo su savo kariuomene prie Indo upės kairiojo intako Hidaspo (dab. Dželamas).

Tolumoje iš lietaus permerktos lygumos Hidaspo upės pakrantėje dabartiniame Pandžabe aidi šaižūs dramblių trimitų garsai. 11 tūkstančių makedoniečių kareivių įsitempę žvalgosi į horizontą. Yra 326 m. pr. Kr. gegužė, svilina daugiau kaip 30 laipsnių karštis. Purvinais ir rūsčiais karių veidais srūva prakaito upeliai. Jie žino, ką reiškia iš tolumos atsklindantys garsai, – artinasi indai su baisiaisiais kovos drambliais.

Vyrai nukreipia žvilgsnius į vienišą raitelį, jojantį kariuomenės priešakyje. Dėl šio vieno žmogaus jie nužygiavo daugiau kaip 18 tūkstančių kilometrų, kovojo nesuskaičiuojamą daugybę mūšių ir prarado tūkstančius bendražygių. Jo vardas – Aleksandras, jis vadinamas Aleksandru Didžiuoju. Dėl jo makedoniečiai pasiryžę eiti nors į pasaulio kraštą – tiesiogine prasme.

Tačiau vaizdas, kurį išvysta netrukus pasirodžius priešo kariuomenei, jiems kelia nerimą. Kariuomenės priešakyje eina 200 didžiulių, ryškiaspalvėmis gūniomis apdengtų kovos dramblių, už jų seka daugiau kaip 30 tūkstančių pėstininkų. Makedoniečių kareiviai stveria savo penkių metrų ilgio ietis ir išsirikiuoja mūšiui, o kavalerija pasirengia puolimui. Europiečių kareiviams dar neteko stoti į mūšį su kovos dramblių vedama kariuomene, tačiau makedoniečiai neturi pasirinkimo. Jei jie nelaimės šio mūšio, viskas bus prarasta. Juos apsups didelė indų kariuomenė, ir jie bus išžudyti iki paskutinio vyro už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės.

Aleksandras pakelia ranką ir duoda ženklą pulti – mūšis pradedamas.

Aleksandras užkariavo Persiją

Istorikai mūšį prie Hidaspo upės dabartiniame Pakistane laiko sunkiausiomis kautynėmis per visą Aleksandro žygį. Tai taip pat buvo paskutinis didelis karvedžio mūšis. Prieš dešimt metų vos 20-ies Aleksandras paveldėjo Makedonijos karalystę iš tėvo Pilypo II, jis daugelį metų vykdė agresyvią ekspansiją ir plėtė savo karalystę. Kai 336 m. pr. Kr. Pilypas buvo nužudytas, jaunasis sūnus perėmė didįjį tėvo planą – užkariauti galingą Persijos karalystę Rytuose.

Po dvejų metų Aleksandras pervedė savo 35 tūkstančių vyrų kariuomenę per Bosforo sąsiaurį. Tai atrodė beprotiškas sumanymas. Persijos imperija driekėsi per dabartinę Turkiją, Egiptą, Iraką, Iraną ir Afganistaną. Imperijoje gyveno apie 50 milijonų žmonių, į karą ji galėjo pasiųsti daugiau kaip pusę milijono karių. Vis dėlto Aleksandrui pavyko nugalėti persus trijuose dideliuose mūšiuose, kuriuose jis pats vedė savo kareivius į kovą ir pademonstravo unikalius taktinius gebėjimus. Lemiamas susirėmimas įvyko 331 m. pr. Kr. spalio 1 dieną Gaugamelų lygumoje dabartiniame Šiaurės Irake. Jame Aleksandras sutriuškino Persijos karaliaus Darėjo III Kodomano kariuomenę, kurią sudarė daugiau kaip 100 tūkstančių vyrų.

Makedoniečių kariuomenė toliau žygiavo tūkstančius kilometrų į Rytus ir siekė pavergti rytines Persijos karalystės provincijas. Šis žygis atvedė Aleksandrą į atšiauriąją Baktriją ir Sogdianą, apėmusius dabartinio Afganistano, Tadžikistano ir Uzbekistano teritorijas. Žygis buvo alinamas.

Kad pasiektų šias provincijas, Aleksandras 329 m. pr. Kr. pavasarį buvo priverstas pereiti didžiuosius Hindukušo kalnus. Kareiviai žygiavo lediniais kalnų šlaitais trijų kilometrų aukštyje, o kai baigėsi kuras ir maistas, buvo priversti valgyti žalią padvėsusių nešulinių gyvulių mėsą. Perėjus kalnus, padėtis nė kiek nepagerėjo.

Baktrijoje ir Sogdianoje buvo gausu karingų genčių, kurios slėpėsi sunkiai prieinamose kalnų tvirtovėse. Dvejus metus makedoniečiai kovojo žiaurų partizaninį karą ir sunaikino ištisus miestus, kad palaužtų paskutinį pasipriešinimą.

Dabar Aleksandras buvo užkariavęs didžiausią imperiją žmonijos istorijoje, o jo kariuomenė buvo tuometinio žinomo pasaulio pakraštyje. Tačiau ambicingam jaunajam karaliui to buvo negana. 327 m. pr. Kr. Aleksandras liepė savo kariuomenei žygiuoti į Indiją, apie kurią net persai žinojo nedaug.

Kova su Indijos kalnų gentimis

Ko konkrečiai siekė Aleksandras žygiuodamas į Indiją, nežinoma. Veikiausiai jį skatino nuotykių ir naujų žinių troškimas. Tačiau svarbiausias jo motyvas tikriausiai buvo noras pelnyti nemirtingą šlovę. Vėliau vienas jo karvedžių rašė: „Tiesa buvo ta, kad Aleksandras visada troško daugiau.“

Kad pasiektų Indiją, makedoniečių kariuomenė vėl turėjo pereiti Hindukušo kalnus. Todėl Aleksandras maždaug 40 tūkstančių vyrų kariuomenę padalijo į dvi dalis. Viena dalis turėjo žygiuoti Chaibero perėja, o kitą dalį karių jis pats vedė per kalnus šiauresniu maršrutu, kad vietos gentys neatkirstų atsargų tiekimo vilkstinių jo užnugaryje.

Pakeliui Aleksandras turėjo užimti kelias kalnų tvirtoves. Prasiskynęs kelią per Svato kraštą, jis pasiekė Indo slėnį ir atsidūrė pačioje legendomis apipintos Indijos širdyje.

Šalį valdė keli smulkūs radžos, ir Aleksandras vylėsi juos sukiršinti tarpusavyje. Tačiau pirmiausia jis turėjo apsaugoti nuo pavojaus tiekimo vilkstines.

Virš Indo upės stūksojo galinga Aorno uola. Uolos viršūnėje stovėjo tvirtovė, kurioje prieglobstį rado daug priešiškų kalniečių genčių.

Makedoniečiai negalėjo šturmuoti stačių uolos šlaitų, todėl Aleksandras užėmė gretimą uolą, kurią nuo Aorno skyrė 250 metrų gylio tarpeklis, ir ėmėsi keisti vietovės reljefą. Makedoniečiai nukirto ir sumetė į tarpeklį tūkstančius spygliuočių, tada į jį pradėjo pilti žemę. Pirmą dieną jie tarpeklyje supylė 50 metrų pločio žemės kauburį, o po trijų dienų jiems pavyko supilti dirbtinę kalvą, kuri siekė iki pat Aorno uolos kyšulio.

„Indai buvo apstulbę, kaip makedoniečiai neišpasakytai drąsiai nutiesė sau kelią į uolą“, – veikale „Aleksandro anabasis“ rašo graikų istorikas Arianas (apie 95–175/180 m.). Jam buvo prieinami iki mūsų dienų neišlikę Aleksandro bendražygių užrašyti atsiminimai.

Kai indai naktį bandė pabėgti, Aleksandras su savo asmens sargyba juos puolė ir daugelį nužudė. „Likusieji apimti panikos šoko nuo uolos ir užsimušė“, – teigia Arianas.

Aorno užėmimas kitoms to krašto gentims buvo ženklas, kad makedoniečių niekas nesustabdys. Todėl jos pasielgė išmintingai ir nesipriešino užkariautojų kariuomenei.

Indų valdovas ryžosi kautis

Kol Aleksandras kovėsi prie Aorno, kita jo kariuomenės dalis atžygiavo į Indiją Chaibero perėja ir pasistatė pontoninį tiltą per Indo upę. Aleksandras sujungė abi kariuomenės dalis ir nužygiavo į didžiausią Indo slėnio miestą, Taksilą. Čia makedoniečius pasitiko vietos radža Omfis.

Omfis jau anksčiau buvo sudaręs sąjungą su Aleksandru, tačiau jis perspėjo karvedį, kad gretimos karalystės valdovas Poras, senas jo priešas, pradėjo telkti kariuomenę. Radža Poras valdė tarp Hidaspo ir Činabo upių plytintį kraštą, jis manė su galinga savo kariauna galėsiantis lengvai sustabdyti makedoniečius.

Prieš žygiuodamas pasitikti naujos grėsmės Aleksandras nusprendė aplankyti vietos brahmanus, tačiau, pasak Ariano, didysis užkariautojas jiems nepadarė didelio įspūdžio. „Netrukus būsi negyvas ir tada turėsi ne daugiau žemės, kiek reikės tave palaidoti“, – tarė vyriausiasis brahmanas Dandamis.

Kitas brahmanas Kalanas buvo palankiau nusiteikęs ir sutiko keliauti su Aleksandru kaip patarėjas. Netrukus makedoniečiams buvo pranešta, kad radža Poras jau sutelkė kariuomenę ir yra pasiruošęs mūšiui. Aleksandras paskubomis išžygiavo.

Abi kariuomenės išvydo viena kitą 326 m. pr. Kr. pavasarį, stovėdamos skirtinguose Hidaspo upės krantuose. Žiemą persikelti per upę buvo nesunku, tačiau šiuo metų laiku upė buvo patvinusi ir srauni. Aleksandras suprato turėsiantis keltis per upę laivais. Kad persikeltų per Indo upę, makedoniečiai buvo pasistatę plaustų ir irklinių laivų. Aleksandras įsakė išardyti šiuos laivus ir atgabenti prie Hidaspo.

Tačiau makedoniečių karalius susidūrė su kita didele bėda. Radža Poras su savo kariuomene atsivarė 200 kovos dramblių, o Aleksandras turėjo eiti prieš jį su savo kavalerija. Arkliai iš prigimties bijo dramblių, todėl tiesioginis puolimas per upę neabejotinai būtų baigęsis katastrofa.

„Jis suvokė, kad plukdomi per upę arkliai, vos išvydę kitame krante dramblius, neišbus ant plaustų, bet išsigandę puls į vandenį“, – aiškina Arianas.

Kad persikeltų per upę, Aleksandras buvo priverstas įveikti Porą gudrumu.

Aleksandras apgavo Porą

Šiuolaikinių istorikų vertinimu, abi kariuomenės buvo panašaus dydžio, maždaug po 40 tūkstančių karių. Per pirmas dvi dienas Aleksandras siekė nuvarginti Porą. Kasnakt jis įsakydavo savo kariuomenei gaudžiant trimitams ir aidint karo šūksniams žygiuoti palei upę. Poras kaskart įsakydavo savo kariuomenei išžygiuoti, tačiau tada Aleksandras vėl grįždavo į stovyklą. Suglumę indai likdavo stovėti paupyje.

Kai Poras daug kartų buvo apkvailintas, jis liovėsi mobilizavęs savo dramblius ir pasiųsdavo prie upės tik nedidelę kariuomenės dalį. Dabar Aleksandras buvo pasirengęs. Vieną tamsią gegužės pradžios naktį pasitaikė puiki galimybė. Buvo bjaurus oras, griaustinis ir merkiantis lietus stelbė bet kokį garsą. Kaip įmanydamas tyliau Aleksandras su puse kariuomenės išsėlino iš stovyklos ir nužygiavo maždaug 27 kilometrus į šiaurę prie numatytos persikelti per upę vietos.

Persikeliama buvo sklandžiai, ir tik kai makedoniečių laivai pasiekė upės vidurį, juos pastebėjo indai. Raiteliai paskubomis nujojo perspėti Poro.

Tačiau Aleksandras, kad suklaidintų Porą, buvo palikęs maždaug pusę kariuomenės pagrindinėje stovykloje. Ir jam pavyko. Auštant radža matė, kaip priešo stovykloje kitapus upės knibžda tūkstančiai kareivių. Todėl jis padarė klaidingą išvadą, kad per upę persikėlė negausios pajėgos, ir nusiuntė savo sūnų su dviem tūkstančiais raitelių bei 120 karo vežimų priešui sumušti.

Šios negausios indų pajėgos netrukus nemaloniai nustebo, kai prieš save išvydo šešis tūkstančius Aleksandro pėstininkų ir penkis tūkstančius raitelių. Karo vežimų dalinys neturėjo jokių galimybių ir buvo sunaikintas. Poro sūnus žuvo, o likusieji gyvi kariai išsigandę pabėgo. Poras iškart įsakė pagrindinei savo kariuomenei žygiuoti į šiaurę. Priėjęs plačią lygumą jis išrikiavo kariuomenę su drambliais priešakyje. Kai netrukus pasirodė makedoniečiai, jis jau buvo pasirengęs mūšiui.

Drambliai – grėsminga jėga

Didžiausias Aleksandro rūpestis buvo kelias tonas sveriantys drambliai, kuriuos indai pasitelkdavo priešo rikiuotei suardyti ir kaip psichologinį ginklą – įvaryti priešui baimę. Persai turėjo tik kelis dramblius, tačiau ir tie sukėlė makedoniečių žirgams paniką. Ir nors Aleksandro raiteliai buvo pranašesni už indų, jis negalėjo pasinaudoti šiuo pranašumu.

Todėl Aleksandras savo lankininkams liepė taikyti į dramblių varovus. Tik juos pašalinus buvo galima pulti gyvūnus. Tuo tikslu Aleksandras savo vyrus aprūpino specialiais ginklais. Kai kurie turėjo riestus kardus, kad galėtų kapoti drambliams straublius. Kiti buvo apginkluoti ilgakočiais kirviais ir turėjo perkirsti milžinams pakinklių sausgysles. Įsitikinęs, kad kariai pasirengę, Aleksandras davė ženklą pulti.

Indus sutrypė jų pačių gyvūnai

nuotrauka:1leftnocrop

Poras buvo išdėstęs karo vežimus ir kavaleriją abiejuose savo kariuomenės sparnuose, o Aleksandras nusprendė pradėti mūšį kavalerijos ataka prieš kairįjį priešo kariuomenės sparną. Jis pats, kaip visada, jojo priešakyje. Poras nedelsdamas įsakė savo dešiniojo sparno kavalerijai pulti Aleksandrą. Tačiau indus iš užnugario užklupo karvedys Kenas ir su savo raiteliais išsklaidė jų ataką. Aleksandras taip pat puolė ir privertė indų raitelius atsitraukti.

Tada Poras nusprendė pasinaudoti savo koziriu. Jis pasiuntė visus dramblius ir pėstininkus į frontalią ataką. 200 dramblių pro strėlių ir iečių debesį puolė makedoniečių rikiuotes. Nuo didžiulės gyvūnų masės lūžo ietys, drambliai trypė žmones.

„Ypač baisu buvo, kai drambliai straubliais pastverdavo ir pakeldavo žmones sau virš galvos prie savo varovų“, – rašo I a. po Kr. gyvenęs romėnų istorikas Kvintas Kurcijus Rufas. Jam, kaip ir Arianui, buvo pasiekiami to meto šaltiniai.

Atsakydamas į dramblių puolimą, į mūšį stojo specialusis makedoniečių dalinys. Apsiginklavę riestais kardais ir ilgakočiais kirviais trys tūkstančiai geriausių Aleksandro kareivių puolė gyvūnus, negailestingai kapojo jiems straublius ir pakinklių sausgysles. Pamišę iš skausmo, apimti panikos milžinai griuvo tarp kovojančių kareivių.

„Jie virto ant savųjų ir juos traiškė, metė ant žemės varovus ir juos trypė“, – teigia Rufas.

Mūšio laukas virto kruvinu chaosu, kuriame drambliai, pėstininkai ir kavalerija kovojo už gyvybę.

Indai ėmė trauktis, netrukus daugelis Poro dalinių leidosi bėgti. Tada stovykloje likusi atvykėlių kariuomenės dalis plaustais persikėlė per upę ir užtvėrė bėgantiems indams kelią. Prasidėjo skerdynės. Indai neteko maždaug 12 tūkstančių vyrų, o devyni tūkstančiai buvo paimti į nelaisvę. Pats radža Poras, besikaunantis raitas ant didžiausio dramblio, pasidavė tik tada, kai jo dramblys buvo nukautas, o jis pats sužeistas.

Aleksandrui Poro drąsa ir kariniai įgūdžiai padarė tokį didelį įspūdį, kad jis iškart paskelbė jį nukariautos valstybės valdovu. Taip Aleksandras įgijo ištikimą sąjungininką.

Kareiviai nebenorėjo kariauti

Mūšis prie Hidaspo buvo paskutinis didelis Aleksandro mūšis. Jis tęsė žygį, tačiau po mėnesius trunkančių mūšių su karingomis vietos gentimis makedoniečių kareiviai prarado kovos dvasią. Sklandė gandai, kad pietuose gyvenantys radžos turi kariuomenę su keturiais tūkstančiais dramblių. Be to, jiems buvo įgrisusios musoninės liūtys, nuo kurių trūnijo oda, rūdijo šarvai ir puvo drabužiai.

Kai makedoniečiai pasiekė Beaso upę Pandžabe, Aleksandras norėjo žygiuoti toliau, nes buvo girdėjęs, kad jau netoli esąs pasaulio kraštas, tačiau nustebo, kai kareiviai atsisakė toliau eiti. Aleksandras bandė juos uždegti ugninga kalba apie bendrą triumfą.

Tuomet pakilo veteranas Kenas ir prabilo. Jis Aleksandrui priminė, kiek daug jų išžygiavo iš Makedonijos, kiek nedaug yra likę ir kokie jie visi pavargę: „Visi čia esantieji ilgisi tėvų, žmonų, vaikų ir tėvynės. Neversk jų žygiuoti toliau prieš jų valią!“

Pasak Ariano, kai Kenas baigė kalbėti, kareiviai nedžiūgavo – jie verkė.

Aleksandras sulaukė tik 32-ejų

Aleksandras didžiai nusivylė nenorinčiais toliau žygiuoti savo kariais ir tris dienas tūnojo užsidaręs palapinėje. Galop jis suvokė pralaimėjęs ir įsakė savo kareiviams keliauti namo.

Kelionė namo buvo labai sunki. Aleksandras buvo girdėjęs, kad nuo Indo upės žiočių iki Persijos galima nuplaukti laivais. Todėl jis įsakė vyrams pastatyti laivyną. Kad surinktų reikiamą atsargų kiekį, Aleksandras pats su pagrindine savo kariuomene žygiavo palei Indo upę. Pakeliui juos nuolat puldinėjo priešiškos gentys, o pasiekęs Arabijos jūrą Aleksandras su savo vyrais buvo priverstas 60 dienų klajoti Gedrosijos dykumų pakraščiu Beludžistane, dabartiniame Vakarų Pakistane ir Pietryčių Irane. Šiame žygyje žuvo maždaug trečdalis jo kariuomenės.

324 m. pr. Kr. Aleksandras pasiekė Persijos miestą Šušą. Čia brahmanas Kalanas, kuris buvo tapęs artimu Aleksandro patarėju, sunkiai susirgo ir nepaisydamas protestų gyvas susidegino ant laužo. Paskutiniai jo žodžiai karaliui buvo tokie: „Pasimatysime Babilone.“

Tuo metu šie žodžiai atrodė beprasmiai, tačiau vos po metų 32-ejų Aleksandras mirė nuo karštinės savo imperijos sostinėje Babilone. Taip galutinai baigėsi vienas įspūdingiausių žmonijos istorijoje užkariavimo žygių.

Pergalę pelnė gudrybė

Kai Aleksandras pasiekė Hidaspo upę, kitame jos krante stovėjo Pandžabo valdovas radža Poras su galinga kariuomene. Kad nebūtų išskersti keldamiesi per upę, makedoniečiai turėjo apgauti indus.

1 Makedoniečiai savo kariuomenę padalija į dvi dalis

Vieną lietingą naktį Aleksandras slapčia palieka stovyklą ir išsiveda pusę savo kariuomenės. Kita pusė lieka, todėl indai mano, kad visa makedoniečių kariuomenė tebėra stovykloje.

2 Išsirikiavusi kariuomenė suklaidina Porą

Dalis Aleksandro kariuomenės sustoja pusiaukelėje ir išsirikiuoja palei upę. Pamatęs, kad Aleksandras ketina persikelti per upę, radža Poras yra priverstas išsklaidyti savo kariuomenę.

3 Aleksandras persikelia per upę

Už 27 km nuo pagrindinės savo stovyklos Aleksandras maždaug su 5 000 raitelių ir 6 000 rinktinių pėstininkų persikelia per upę.

Indų žvalgai pastebi Aleksandrą ir praneša apie pavojų.

4 Makedoniečiai nugali Poro sūnų

Perspėtas apie pavojų, radža Poras siunčia savo sūnų su 2 000 raitelių ir 120 karo vežimų. Makedoniečiai nesunkiai juos sumuša, nes vežimai po smarkaus lietaus naktį įstringa purve.

Poro sūnus nužudomas.

Makedoniečiai persikelia per Hidaspo upę.

5 Aleksandras sumuša indų kariuomenę

Suvokęs, kad Aleksandras jį apgavo, Poras žygiuoja prieš jį su visa savo kariauna ir 200 kovos dramblių. Aleksandras puola pasitelkęs kavaleriją bei pėstininkus ir priverčia indus bėgti. Tuo metu kita Aleksandro kariuomenės dalis persikelia per upę. Pastiprinimas atvyksta pačiu laiku: makedoniečiai persekioja bėgančius indus ir dalį jų išžudo. Maždaug 12 000 vyrų žūsta, 9 000 paimami į nelaisvę.

Per kruvinas kautynes radža Poras buvo sužeistas ir pasidavė.

Aleksandro palikimas

Trijuose izoliuotuose Pakistano slėniuose gyvena paslaptinga tauta, kurios žmonės teigia esantys Aleksandro kareivių palikuonys.

Žygiuodamas per dabartinį Afganistaną ir Pakistaną Aleksandras Didysis pastatė ne vieną miestą. Miestus jis apgyvendindavo savo kareiviais veteranais ir graikų pirkliais bei amatininkais, kurių gausus būrys sekė jo kariuomenę. Vos Aleksandras su kariuomene pasitraukdavo, daugumą miestų iškart užimdavo vietiniai.

Vis dėlto kai kurie faktai leidžia manyti, kad ne visos Aleksandro gyvenvietės buvo sunaikintos. Trijuose izoliuotuose Hindukušo kalnų slėniuose Pakistane, netoli Afganistano sienos, gyvena paslaptinga tauta – kalašai. Skirtingai nei kaimynystėje gyvenančios tautos, kalašai yra šviesiaodžiai ir mėlynakiai. Jie save laiko Aleksandro kareivių ainiais. Tokia kilmės savivoka paremta tautinė jų tapatybė ir iš kartos į kartą perduodama žodinė tradicija.

2014 m. buvo atliktas išsamus kalašų tautos genomo tyrimas. Be kitų, jame dalyvavo Oksfordo universiteto ir Maxo Plancko instituto mokslininkai. Tyrimas atskleidė, kad kalašai turi aiškių europiečių genų pėdsakų. Pasak mokslininkų, šie svetimi genai buvo įskiepyti maždaug Aleksandro Didžiojo laikais.

Kalašai yra šviesiaodžiai ir mėlynakiai. Priešingai nei gretimos tautos, jie tik iš dalies atsivertę į islamą, praktikuoja politeizmą.