Krizių anatomija: raudona politikų lemputė ir neeilinis „Teltonikos“ atvejis

„Kas jas vienija? Pirmiausia – politikai. Jei į kilusį įvykį, krizinę situaciją sureaguoja valstybės institucijos arba jos epicentre yra patys politikai, jos žinomumas, matomumas žiniasklaidoje iš karto šoka į viršų. Išvada yra viena, jei kilus krizei galima išlaikyti distanciją nuo politikų ir valdžios institucijų, jų galimų tyrimų ir pan., reikia tai visomis išgalėmis stengtis daryti“, – teigia Kęstutis Gečas, komunikacijos agentūros „INK agency“ vyresnysis partneris.

Jo atstovaujama agentūra kartu su žiniasklaidos stebėsenos bendrove „Mediaskopas“ analizavo penkerių metų laikotarpį Lietuvoje, vertino, kokios priežastys lemia skirtingą krizių gyvavimą, matomumą šalies žiniasklaidoje.

„Gyvename informacinio pertekliaus visuomenėje, daugumą krizių greitai pamirštame arba vienus ryškesnius įvykius keičia kiti, tad ir patiems buvo smalsu pažiūrėti ir įsivertinti, ką rodo istoriniai krizių statistikos duomenys: kiek dėmesio įprastai jos išlaiko, kodėl vienos labiau įsiplieskia, kitos greičiau užgęsta“, – kalba K. Gečas.

Pasak jo, krizių matomumas išauga ir kai įsikiša valstybės institucijos, kurioms pradėjus tyrimus ilgėja ir pačios krizės laikotarpis.

Apie išskirtines krizes

Vilūnė Kairienė, „Mediaskopo“ duomenų sprendimų ir analizės vadovė, antrina, kad krizinės situacijos žiniasklaidoje dažnai pasižymi intensyvia, bet trumpalaike sklaida – informacija greitai iškyla į paviršių, tačiau lygiai taip pat greitai praranda aktualumą, dažnai vieną krizę tiesiog užgesina kita. 

„Čia išskirtinė „Vičiūnų“ krizė – ji išsiskiria savo trukme ir tolygumu, o pati tema „gyva“ yra neįprastai ilgą laiką, jos kontekste nuolat prisimenama Rusija. Tai rodo temos aktualumą bei skausmingumą“, – pažymi V. Kairienė.

K. Gečas taip pat priduria, kad nesame turėję tokios krizės, kuri tęstųsi kelerius metus iš eilės ir pritrauktų tiek dėmesio. 

„Be to, įdomu, kad ši krizė neturėjo ir savo piko, kaip visos kitos, tačiau nuolat rusena nuo pat Rusijos karo Ukrainoje pradžios iki dabar“, – konstatuoja K. Gečas.

Unikali yra ir „Teltonikos“ krizė, kuri buvo sukelta sąmoningai paties verslo, teigia pašnekovas.

„Įprasta, kai verslas ar valstybinės institucijos atsiduria krizėje ne savo noru – įvykus incidentui, netikėtam įvykiui. „Teltonikos“ atveju turime kitokią situaciją, kartu matome, kaip greitai ji įsižiebė ir sprogo teigiama linkme“, – teigia K. Gečas.

Įdomi detalė yra ir tai, kad pirmasis krizę užkūręs Arvydo Paukščio įrašas „LinkedIn“ sulaukė bene vienos didžiausių reakcijų bangų šiame socialiniame tinkle – per 7.000 paspaudimų „patinka“ ar „palaiko“.

„LinkedIn“ – ne „Facebook“, kur paprastai įrašai sulaukia gerokai daugiau įvairių vartotojų reakcijų ir įsitraukimo“, – lygina pašnekovas.

2024-ieji – krizių metai

Skirtingai nei 2020–2021 m., kai ryškesnių krizių tebuvo vos kelios, 2024-ieji tapo kriziniais metais daugybei organizacijų, o tai iš dalies galima sieti su rinkimų laikotarpiu, vertina V. Kairienė.

Savo ruožtu pandemijos metais visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį kaustė visai kitos problemos: sveikata, ribojimai, valdžios sprendimai ir t. t.

„Rinkimų kontekstas dažnai aštrina konfliktus ir padidina žiniasklaidos dėmesį įvairiems incidentams, o tai lemia jų ilgalaikį rezonansą. Toks fone vykstančių krizių pasikartojimas rodo žiniasklaidos dėmesio koncentravimąsi ne tik į aktualijas, bet ir į platesnį, politiniu ciklu grįstą naratyvą“, – kalba V. Kairienė.

O šiuos metus baigia ir politikų porinkiminiai viražai, formuojant Vyriausybę, „Teltonikos“ investicinio projekto derinimas, „Foxpay“ istorijos tąsa ir DHL bei „Swiftair S.A.“ lėktuvo katastrofos tolesnis tyrimas.