Įgyvendinimo ministerija
Net ir versle įgyvendinimas yra tiek pat, o gal netgi aktualesnis iššūkis nei pati strategija. Ne veltui sakoma, kad nėra blogų strategijų, yra tik neįgyvendintos – įvairūs tyrimai rodo, kad tik 30% strategijų pasiekia planuotus rezultatus. Viešajame sektoriuje tas skaičius dar mažesnis.
Politikai, dalindami rinkimų pažadus, atsisako kalbėti apie tai, kaip planuoja juos įgyvendinti. Greičiausiai jie nuoširdžiai nežino, kaip tai padaryti. O ministerijų ir įstaigų tarnautojai, kurie pagal apibrėžimą turėtų įgyvendinti politikų rinkimų programas, springsta nesibaigiančių teisės aktų srautu ir dūsta biurokratinių tvarkų voratinkliuose. Jau neminint prasmės ir motyvacijos jausmo, sudaužyto politinių pokyčių ir tarpinstitucinio nebendradarbiavimo ar pragmatiško pasirinkimo daryti mažiau ir taip išvengti bausmės už galimas klaidas.
Bet yra ir kita medalio pusė. Jeigu norime saugios ir sėkmingos ateities, mums reikia valstybės, gebančios įgyvendinti. Dar daugiau – gebėjimas įgyvendinti gali tapti Lietuvos, kaip valstybės, konkurenciniu pranašumu.
Verslas, kuris nori ne tik turėti strategiją, bet ir padidinti savo šansus ją įgyvendinti, skiria resursų įgyvendinimui. Dažnai taikoma praktika – projektų valdymo biuras (PMO), valdantis strateginių projektų portfelį. Tokiame biure suburiama komanda, kurios pagrindinė kompetencija ir užduotis – įgyvendinimas.
Ar tai, kas veikia versle, gali tikti viešajame sektoriuje? Energetikos ministerija, kuri buvo suformuota 2009 m., yra bene artimiausias įgyvendinimo ministerijos pavyzdys. Tai lėmė keletas svarbių dalykų. Pirma, aiškus ir ribotas prioritetų skaičius: suskystintų dujų terminalas, Visagino AE ir energetikos įmonių reforma. Antra, ministras – iš verslo pasaulio. Ateidamas vadovauti ministerijai, suprato projektų valdymą ir įgyvendinimo svarbą. Trečia, tos ministerijos valdomi projektai buvo svarbūs ne tik energetikos sektoriui, bet visai valstybei. Na ir ketvirta, ministerijos komanda buvo surinkta naujai.
Dėl šių faktorių Energetikos ministerija gebėjo mobilizuoti visas kitas ministerijas, Vyriausybę, Seimą ir net prezidentūrą. Ir žinome, kas iš to išėjo – visai neblogas rezultatas. Net ir Visagino AE projektas galų gale buvo efektyvus – turėjo aiškią pabaigą ir nevirto antra rail baltica. Juk geriau siaubinga pabaiga negu siaubas be pabaigos.
Pirmiausia pradėkime nuo ministro. Kas norėtų vadovauti įgyvendinimo ministerijai? Kažin ar kas nors, nežinantis, kas yra įgyvendinimas, ar norintis tiesiog „pabūti“ ministru, susižavės šia pozicija. Juk tai gali būti ministras, kurio darbo kokybė, skirtingai nei kitų, nesunkiai pamatuojama – kiek pavyko įgyvendinti? Taigi greičiausiai turėtume žmogų, kuriam įgyvendinimo tema yra artima. Toks ministras surinktų atitinkamą komandą (juk ministerija nauja ir tai yra galimybė).
Dažniausiai sutinkami pokyčių įgyvendinimo žudikai yra nepakankami resursai ir nepakankama kompetencija. Naujos idėjos ir projektai yra užkraunami organizacijoms, nevertinant papildomo laiko ir kompetencijos poreikio. Kitaip sakant, projektai atiduodami ministerijoms „kaip nors“ įgyvendinti. Tas „kaip nors“ dažniausiai baigiasi nesėkme.
O įgyvendinimo ministerija aiškiai žinotų savo pajėgumus – kiek ir kokios apimties projektų ji pajėgia įgyvendinti. Atitinkamai atsirastų poreikis išskirti prioritetinius projektus. Dėl to turėtų būti nustatyti aiškūs atrankos kriterijai, panašūs į kaštų naudos analizę. Įgyvendinimo ministerija aiškiai žinotų, kokios kompetencijos ir kokių įrankių jai reikia. Ir dar aiškiau žinotų, kas labiausiai trukdo įgyvendinti. Galbūt tuomet atsirastų pagrindas biurokratiją priderinti prie įgyvendinimo, o ne atvirkščiai. Įgyvendinimo ministerija turėtų ir dar vieną svarbią misiją – užkrėsti įgyvendinimo virusu kitas ministerijas. Taip, kaip kažkada valstybinės energetikos bendrovės savo modernios valdysenos pavyzdžiu užkrėtė susisiekimo ir kitus sektorius, taip tarp ministerijų gali plisti ir gera įgyvendinimo praktika.
Sutinku, skamba kaip utopija. Bet rinkimai yra stebuklų metas, tad kodėl nepasvajoti? Juokai juokais, bet tai gali būti šansas pakelti viešąjį sektorių į kitą lygį. Tada poreikis kalbėti apie regionų ar viešojo valdymo ministeriją galimai išnyks.
Komentaro autorius – Dr. Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius
