R. Valiūnas. Iššūkiai darbo rinkoje neslūgsta

Pranešama, kad rudenį į darbus sugrįžęs Seimas svarstys galimus Darbo kodekso pakeitimus, susijusius su darbuotojų apsauga, atlygio mokėjimu, atleidimo ir išėjimo iš darbo sąlygomis ir kitais darbo santykių aspektais. Galimų naujovių laukia gana nemažai, tačiau daugelis jų veikiau primena techninius patobulinimus. Vis dėlto, čia galėtų būti gera proga išspręsti kai kuriuos darbo rinkos dalyviams kylančius iššūkius.

Pavyzdžiui, dabar Darbo kodeksas numato, kad bandomasis laikotarpis negali būti ilgesnis nei 3 mėnesiai. Vis dėlto, įvertinti žmogaus tinkamumą ypač atsakingoms, vadovaujančioms pozicijoms, per šį palyginti trumpą laiką gali būti sudėtinga. Kai kuriose valstybėse, pvz. Vokietijoje ar Suomijoje, leidžiami 6 mėnesių išbandymo terminai visiems darbuotojams. Tuo tarpu asociacija “Investors‘ Forum” siūlo Lietuvoje įteisinti galimybę nustatyti pusmečio bandomąjį laikotarpį vadovaujantiems darbuotojams, taip įmonėms palengvinant jų paiešką ir įdarbinimą mūsų šalyje.

Pastebime, kad išplitus nuotoliniam darbui, pastaruoju metu pagausėjo piktnaudžiavimo atvejų, kai darbuotojai įsidarbina keliems darbdaviams jų apie tai neinformuodami ir tinkamai nevykdo pareigų. Taip užimamos darbo vietos, kurios yra labiau reikalingos visiškai neturintiems darbo. Darbdaviai tokiais atvejais gaišta laiką ir patiria kaštus piktnaudžiaujančius darbuotojus atleisdami ir ieškodami naujų. Kad to išvengtume, Darbo kodekse siūlome numatyti prievolę darbuotojui informuoti būsimą darbdavį apie kitas turimas darbo sutartis ir vykdomą individualią veiklą. Sutartyje galėtų būti nustatyta, kad siekdamas įsidarbinti pas kitą darbdavį ar pradėti individualią veiklą, darbuotojas privalėtų gauti darbdavio sutikimą. Tai padėtų ir apsaugoti darbdavių interesus ir atverti daugiau galimybių įsidarbinti tiems, kurie darbo neranda, nes kai kurie mėgina užtūpti kelias kėdes vienu metu.

Dar viena dėmesio verta įdomybė yra nekonkuravimo kompensacijos. Darbo kodeksas numato, kad kompensacija turėtų siekti bent 40% darbuotojo vidutinio užmokesčio, bet neišskiria, kad tokia kompensacija turi būti mokama tik tuo atveju, jei konkuravimo draudimas taikomas po darbo santykių pasibaigimo. Tai precedento išsivysčiusiose šalyse neturintis reglamentavimas, nes kol darbo santykiai nenutrūkę, darbuotojas ir taip turi lojalumo pareigą darbdaviui ir negali su juo konkuruoti.

Daugumoje ES šalių kompensacija už nekonkuravimą mokama tik tuo atveju, jei konkuravimo draudimas taikomas pasibaigus darbo santykiams. Tai siūlome numatyti ir Lietuvoje. Juolab, kad dabartinis reguliavimas kenkia ir pačių darbuotojų interesams: siekdami atitikti DK reikalavimą, darbdaviai išskaido darbo užmokestį į mažesnį atlygį ir kompensaciją už nekonkuravimą, ir esant tokiam išskaidymui darbuotojai gauna mažiau atostoginių, išeitinių išmokų ir pan.

Sudarydama sąlygas kurti lankstesnius darbo santykius, valstybė galėtų ne tik veiksmingiau rūpintis dabartinių darbdavių ir darbuotojų interesams, bet ir tapti patrauklesnė potencialiems užsienio investuotojams. Tik ar pasinaudosime šiomis galimybėmis?