Akivarai sankcijų džiunglėse
Kartais tai išsikeroja į tikras reikalavimų džiungles, kuriose sudėtinga orientuotis ne tik verslui, bet ir muitinei, kitoms valstybės institucijoms ar patyrusiems teisininkams. Tikimybė neapdairiai pakliūti į tokias pinkles savaime reiškia rimtą grėsmę bet kokiai įmonei, todėl VŽ neretai tenka girdėti, kad vadovai renkasi brangesnius, bet saugesnius sprendimus, kurie nė nekvepėtų sankcijomis.
Aviacijos verslas yra vienas jautriausių Jungtinių Amerikos Valstijų ar Europos Sąjungos paskelbtoms sankcijoms. Bandymai rizikuoti šioje srityje gali baigtis momentiniu klientų ar tiekėjų praradimu, patekimu į juoduosius sąrašus. Todėl joks apie tvarų verslą šiame sektoriuje galvojantis vadovas nė už ką nesileis į avantiūrą prastumti su Rusija ar Iranu susijusį sandorį. Geras to pavyzdys yra skubus „Avia Solutions Group“ pasitraukimas iš Rusijos dar pirmaisiais rusų invazijos į Ukrainą mėnesiais. Šis pasaulinio dydžio aviacijos milžinas išėjo nedelsdamas ir prarasdamas 14 mln. Eur, nes bandymas dirbti Rusijoje dėl tarptautinių sankcijų jam tiesiog nubrauktų tolesnės veiklos perspektyvą.
Šalia to galima pasakyti, kad sankcijos beveik arba visiškai neliečia maisto pramonės ir produktų, todėl „Vičiūnai“ tą patį gali daryti neskubėdami ir žerdamiesi daugiamilijoninius pelnus.
Kai šių metų vasario pabaigoje iš Šiaulių pakilo du „Airbus A340“ lėktuvai ir vietoj skrydžių planuose nurodytų kelionės tikslų Filipinuose ir Šri Lankoje nutūpė Irane, Lietuva pateko į labai nemalonią situaciją. Dabar akivaizdu, kad JAV sankcijomis suvaržytų persų oro linijos tuomet surezgė schemą ir, pasinaudodamos Jungtinėje Karalystėje registruota ir Šiaulių oro uoste remonto darbus atlikusia įmone, apėjo JAV sankcijas, draudžiančias Iranui parduoti tiek lėktuvus, tiek jų dalis.
Graudu tai, kad tokią schemą Irano aviacijos bendrovės taiko jau ne pirmą dešimtmetį ir šįkart jos nieko naujo neišrado. Be to, daug VŽ kalbintų aviacijos ir teisės specialistų nė neturi abejonių, kad nei Europos, nei Lietuvos kontroliuojančios institucijos ir netgi NATO oro policijos misiją priglaudęs Šiaulių oro uostas neturėjo jokių galimybių užkirsti tam kelio. Negana to, netgi neturėjo teisės neišleisti visus reikiamus leidimus gavusių lėktuvų.
Tą dieną iš Šiaulių turėjo pakilti ir trečiasis „Airbus A340“, tačiau jį oro uostas sustabdė patikrinti, ar jame sukrautoms atsarginėms dalims netaikomos tarptautinės sankcijos. Kaip jau minėta, tokia procedūra gali būti gana paini, todėl užtruko. O kai pirmieji du lėktuvai, paskelbę apie techninio pobūdžio būtinybę leistis, pradingo Irane, trečiasis buvo visiškai sustabdytas ir tebestovi Šiauliuose iki šiol.
Rezultatas – Lietuva pateko į klastingą sankcijų akivarą ir skandalingas įvykis liks minimas kartu su mūsų valstybės pavadinimu. Tačiau atsakomybė už jį vargu ar pasieks numanomus organizatorius, kurie galėtų būti Irano bendrovė ir jai galimai padėjusi Gambijos įmonė.
Abejonių nekelia tai, kad lėktuvų remontą atliekanti įmonė niekaip negali paveikti lėktuvo savininkų priimamų sprendimų. Panašiai kaip ir automobilių serviso meistras neturi jokios sprendimų galios dėl iš dirbtuvių išvažiavusių automobilių kelionių.
VŽ nuomone, ši istorija ir dabar žinomas jos vertinimas rodo, kaip verslo, institucijų ir netgi valstybės reputacija gali nukentėti tik dėl neapdairaus nereikšmingo žaidėjo žingsnio.
Vienintelė galima apsaugos grandis – raudonas vėliavėles šioje istorijoje, dar besirinkdamas klientus, galėjo (ir galbūt turėjo) pamatyti neaiškios kilmės Gambijos įmonės užsakymą priėmęs verslas. Todėl moralas čia tik vienas ir žinomas net mūsų protėviams: neik su velniu obuoliauti.
