2024-06-14 08:50

Ne skrydis į Dubajų – esmė

Monika Navickienė. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Monika Navickienė. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Atrodytų, kad finansinių technologijų bendrovės „iSun“ ir jos vadovybės ryšių su socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės aplinka istorija baigėsi – vis gilėjusi krizė baigėsi trečiuoju per daugiau nei pustrečių metų kritusiu Ingridos Šimonytės kabineto nariu. Tačiau klausimas dar toli gražu neišspręstas.

Paskutiniu lašu tapo žinios apie keistoką M. Navickienės skrydį privačiu lėktuvu su abejotinos reputacijos veikėjais į Dubajų. Porą valandų prieš tai paaiškėjo ir informacija apie staiga krizės įkarštyje į kelionę motociklu pasileidusio ministrės vyro Mindaugo Navicko įmonės „Litlab“ sandorius Vilniaus oro uosto teritorijoje su „iSun“ grupės vadove Ieva Trinkūnaite, kuri praėjusią savaitę buvo pripažinta neatitinkančia Lietuvos nacionalinio saugumo interesų.

Ši aplinkybė padėjo paaiškinti, kodėl tyrimą I. Trinkūnaitės atžvilgiu dėl jos atitikties nacionaliniam saugumui vykdė vyriausybinė komisija, ne tik Lietuvos bankas. Pati M. Navickienė ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje teigė, kad kelionė į Dubajų buvo „žmogiška klaida“, aiškino daug aplinkybių paprasčiausiai nežinojusi. Naujosios kartos konservatorė paslydo politikos senbuvių ištryptuose takuose – brangiai prisiskraidė svetima sąskaita.

Tačiau, mielieji, didžiausias skandalas ne tai. Nors, be abejo, lengviausiai suprantamas plačiajai publikai.

Trumpai grįžkime į pradžią: istorijos ištakos siekia gegužės vidurį, kai VŽ pirmosios paskelbė ne vieną mėnesį rengtą tyrimą apie tai, kaip su „iSun“ susijusios įmonės galėjo dalyvauti schemoje, skirtoje aptarnauti Europos Sąjungoje nelegaliai veikiantiems internetiniams kazino. Po šios publikacijos gana greitai atsivėrė tikrų tikriausia Pandoros skrynia – į viešumą urmu pasipylė kitos aplinkybės, tarp jų ir M. Navickienės vyro darbas „iSun“ bei „Foxpay“.

Nuosprendis M. Navickienei faktiškai buvo parašytas sekmadienio vakarą, kai „15min“ paskelbė apie Vilhelmą Germaną – šešėliuose tūnojusį, vardą pasikeitusį žmogų, turintį didžiulę įtaką „iSun“ grupėje ir gausią kriminalinę praeitį, kuri jam niekaip neleistų oficialiai prisiliesti prie finansų įstaigų valdymo. Šaltinių teigimu, V. Germanas „iSun“ grupėje netgi buvo žinomas kaip „savininkas ir vadovas Vilhelmas“, nors kaip vadovė ar tiesioginė „Foxpay“ akcininkė buvo užrašyta jo sugyventinė I. Trinkūnaitė. Sūkurys dar labiau įsisuko VŽ aprašius poros bei jų verslo ryšius su Vokietijoje gerai žinomu nusikaltėliu Prinzu Marcusu von Anhaltu.

Greta į viešumą plaukė vis daugiau aplinkybių, liudijančių, kad M. Navickas „iSun“ grupėje nebuvo pėstininkas, kokiu bandė vaizduotis: jo pėdsakų buvo visur, kur tik buvo „iSun“ grupė. Jam priklauso smulkioji akcijų dalis bendrovėje „iSun Lithuania“, jis skirtingais laikotarpiais vadovavo visai šūsniai skirtingų „iSun“ įmonių.

Dabar jau buvusi ministrė situaciją bandė užglaistyti, neva jos ryšiai su V. Germanu yra ganėtinai tolimi: esą jis yra vyro brolio žmonos sesers šeima. Taip, sutinkame, kad, suformulavus būtent taip, viskas tampa išplaukę ir esą net pateisinama, – juk Lietuva „švogerių kraštas“. Tačiau normaliai funkcionuojančioje demokratijoje su atskaitingais politikais, valdančiaisiais klausimą turėtume formuluoti taip: kodėl ministrės M. Navickienės šeimos verslo partneriai yra žmonės, neatitinkantys nacionalinio saugumo interesų? Tai kaip ten su ta interesų derinimo regimybe?

Nors daugiausia dėmesio sulaukė privatus skrydis į Dubajų, tai tėra tik vienas dėlionės elementų, už kurio šiek tiek pasimetė svarbiausios detalės. VŽ nuomone, istorijos esmė yra tai, kad nacionaliniam saugumui grėsmę keliantys elementai cirkuliavo artimoje ministrės aplinkoje ir jos vyras buvo artimas šių elementų partneris. Tai yra ne nedeklaruotos brangios dovanos, o nacionalinio saugumo klausimas.

Prisiminkime, kad ministrė (dengiama Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų skydu) dar gana ilgai purtėsi esą „insinuacijų“. Tikėjosi, kad vyro ryšiai su kriminaliniais veikėjais nubėgs kaip vanduo nuo žąsies? „Naujos kartos“ politikės gynyba atrodė itin prastai: namie su vyru apie darbą nekalbėjome (nepretenduojame į santykių ekspertus, bet skamba mažų mažiausiai keistai), skrydis į Dubajų buvo pasiūlytas vaikams (?). Tą skrydį pasiūlė žmogus, su kuriuo ministrė beveik nebendrauja (?!) iš įmonių grupės, kurioje dirba jos vyras. Kadangi apie darbą namie jie nešneka, suprask, niekas nelabai ir žinojo, kas iš tikrųjų yra kas ir kuo užsiima. Nors M. Navickienės viešame CV galima matyti, kad su Trinkūnų šeima ją daugybę metų siejo profesiniai saitai.

Visi klausimai toli gražu nėra atsakyti. Galbūt tai padarys pats M. Navickas, pasivažinėjęs motociklu? Vienintelė tikrai suprantamai ir logiškai iškomunikuota informacija buvo tai, kad ministrė yra dėkinga kolegoms, trečiojo amžiaus universitetams ar dar kam nors. Tokia situacija tenkinti neturėtų nei visuomenės, nei konservatorių, kurie dar santykinai neseniai, būdami opozicijoje, ministrą bandė iš posto versti už tai, kad jis Klaipėdos uosto sąskaita komandiruotės metu sukirto šnicelį.

Gerų politinių perspektyvų turėjusi M. Navickienė sukėlė naują galvasopę konservatoriams. Atgaila mažai ko verta, jei ji atliekama tik tada, kai esi priremtas prie sienos. Galbūt ji pati, kaip VŽ podkaste sakė politologė Rima Urbonaitė, kada nors vėl pakils, gal ji „tefloninė“ ir prie jos degutas neprilips, tačiau partija gavo rimtą smūgį iki rinkimų likus geriems keturiems mėnesiams.

Šioje situacijoje norėtųsi žinoti, ar premjerei nekyla klausimas, kiek ji gali pasitikėti savo ministrais.

„Navickienė buvo artimasis Šimonytės ratas. Nedarykime klaidos – čia ne koks liberalų ministras. Jos palaiko artimą ryšį. Jei premjerei būtų buvę pasakyta apie visa tai anksčiau, nebūtų tos situacijos, nematytume tokios beviltiškos spaudos konferencijos“, – teigė politologė.

Koalicija greičiausiai dirbs, kaip dirbusi, visos Vyriausybės griūties lyg ir nenusimato. Tačiau prezidentas, iš naujo tvirtindamas ministrų kabineto sudėtį, jaus savo pranašumą ir jaus teisę daryti didesnį spaudimą valdantiesiems, nei tai būtų daręs iki minėto skandalo. I. Šimonytei gali būti sunkiau laviruoti.

Tiesa, šalies vadovui, jaučiančiam savo pranašumą ir siekiančiam pamoralizuoti, pasak R. Urbonaitės, reikėtų prisiminti ir savo biografiją. Skirtumas tik tas, kad jis priėmė dovaną Londone už mokesčių mokėtojų pinigus, paskui ją „perfinansavo“ žmogus, kurį sieja pavaldumo ryšiai su prezidentu. Ministrės atveju dovanų karalius buvo verslas: neaiškios sąsajos, nedeklaruota dovana.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791