E. Leontjeva. Kai nenuoramos juda, sotieji prigula

Pačia bendriausia prasme alkis – žmogaus nepasitenkinimo esama padėtimi išraiška. O nepasitenkinimas ir nepilnumas yra prigimtinės žmogaus būsenos, augimo ir tobulėjimo variklis. Alkis – ne badas, kaip neretai manoma, o troškimas, motyvacija, tikslingumas. Žmogus, kuris visai nejaučia alkio, patiria kur kas didesnį pavojų – jis gali mirti iš bado. 

Lietuvoje mes vis dar esame alkani – tai paaiškina mūsų augimo stebuklą. Esame dinamiški ir žingeidūs, trokštame materialinių, meno, kultūros gėrybių. Tačiau pavojų, kurie gali mus sustabdyti, – apstu. Štai dar vienas siūlymas didinti minimalią mėnesinę algą (MMA). Pamirštama, kad augantys atlyginimai neišvengiamai didins infliaciją, su kuria kovoja centrinis bankas, o kainos ypač smogs labiausiai stokojantiems. 

MMA didinimas, nors ir nepaliečia daugumos gyventojų tiesiogiai, visiems pakelia atlyginimus. Atrodytų, kas čia bloga? Ogi tai, kad atlyginimai atsiplėšia nuo našumo ir siunčia signalą, kad slopinamas apetitas veikti, – tuomet kai jo, atvirkščiai, reikia daugiausia. Kodėl gi našumas atsilieka?

Našumas neauga aplinkoje, kurioje visi sotūs ir viskuo patenkinti. Besitęsiantis darbuotojų trūkumas neigiamai veikia našumą: darbdaviai pastebi, kad net ir geriausi darbuotojai atsipalaiduoja – stengtis ir „pavaryti“ nebūtina. Priešingai – stengtis tenka darbdaviui, jam tenka „šokti ir dainuoti”, kelti atlyginimus, nors realių šaltinių tam nebėra. 

Stokodamos darbuotojų įmonės konkuruoja ne tik atlyginimais, bet ir vis naujomis naudomis darbuotojams. Supranta, kad tai pavojingos lenktynės, bet sustoti negali. Nes darbuotojų trūksta – nepaisant ekonominio atoslūgio ir prognozių, kad progresas netrukus atims iš mūsų darbo vietas. Tad rinka prisipildo darbuotojų naudų – nemokamų vaisių, žaidimų kambarių ir egzotinių išvykų. 

Visgi, tyrimai rodo, kad nauja nauda žmogus būna patenkintas trumpą laiką. Paskui pripranta ir nepasitenkinimo būsena grįžta. Ir nenuostabu – juk esame tikslo siekiančios būtybės. O ko gali siekti, jeigu esi viskuo patenkintas? – Nieko. Nepasitenkinimas esama padėtimi yra prigimtinis žmogaus bruožas. Ir čia yra visa esmė – tai pažinti ir tai priimti. 

Žmogus, kad ir koks sotus būtų, vis tiek norės ko nors dar, ko nors daugiau. Bet jeigu alkio receptoriai numalšinti, gali būti sunku atpažinti, ko nori. Žmogus yra alkanas ne tik materialinių gėrybių, pajamų ir turto. Jis alkanas savirealizacijos ir prasmės, bendrystės ir pilnatvės. O visuotinės lenktynės dėl atlyginimų ir naudų gali nuslopinti centrinį alkio receptorių, gali įpratinti žmogų prie to, kad naudos jam tiesiog priklauso ir kas nors privalo jų duoti – darbdavys ar politikai. 

Realizuoti save, atrasti prasmę ir bendrystę mes geriausiai galime tarnaudami kitiems. Daugumai žmonių tai reiškia kurti kitiems reikalingus daiktus, paslaugas, meno kūrinius, apgaubti juos savo rūpesčiu. Todėl prasmės ir bendrystės alkis yra neatsiejamas nuo veikimo alkio. Ir jeigu dirbtinai jį numalšiname, sočiam žmogui tampa sunku atpažinti kitus savo troškimus. Atpažinti ir realizuoti. 

Aplinkoje, kur padaryti žmogų sotų ir laimingą siekia ir darbdaviai, ir politikai, sunku išlaikyti dinamiką. Kol kas mes dar judame pirmyn, stebiname save ir kitus augimu ir pozityviais lūkesčiais. Tačiau jeigu sočiai įsitaisysime ant sofų mūsų padidinti atlyginimai ir garantijos vieną dieną sprogs, kad ir kiek juos keltum įsakymais ir įstatymais, nes nebeturės po savimi pagrindo. Būsime sugrąžinti į natūralią alkio būseną ir turėsime iš naujo jį atrasti ir netgi pamėgti. 

Komentaro autorė – Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė