G. Ilekytė. Kaupimas pensijai – prievarta ar būtinybė?
Panašios tendencijos vyrauja daugelyje pasaulio šalių – tobulėjanti medicina, švarus vanduo ir tinkamas maistas ilgina vidutinę gyvenimo trukmę. Vakcinos šiandien leidžia išvengti ir ilgai kankinusių infekcinių ligų protrūkių – tymų, difterijos ar kokliušo.
Kita vertus, gimstamumas kasmet mažėja – gimusių vaikų skaičius, tenkantis 1.000 gyventojų, šiuo metu siekia 7 vaikus ir per pastaruosius 30 metų sumažėjo beveik du kartus. Abi šios tendencijos – ilgesnė gyvenimo trukmė ir mažesnis gimstamumas – formuoja pokytį gyventojų struktūroje. Kasmet turime vis mažesnę jaunų asmenų dalį ir vis didesnę tų, kurie sulaukia pensinio amžiaus.
Taigi, mažesnė dalis dirbančiųjų turi išlaikyti vis didesnę dalį pensininkų, kurie tikisi oriai gyventi senatvėje. Šiuo metu pakeitimo norma (skirtumas tarp buvusio atlyginimo ir gaunamos pensijos) siekia kiek mažiau nei 50%. Vis dėlto, visuomenei senstant, pakeitimo norma, tikėtina, mažės.
Lietuvoje svarbiausia pensijų dalis yra klasikinė einamojo finansavimo sistema, kuri dar vadinama pirmąja pakopa ir kurioje pensijos finansuojamos iš dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų. Kitaip sakant, dirbdami ir mokėdami mokesčius, turime mokėti pensijas savo tėvams ar seneliams. Norėdami didesnių pensijų, turime didinti dirbančiųjų skaičių Lietuvoje, kelti esamus mokesčius dabartiniams dirbantiesiems arba skolintis.
Suprantant šios sistemos trūkumus ir keičiantis demografinei struktūrai, 2004 m. įvyko pensijų reforma, kuria pristatyta antroji pensijų pakopa. Kitaip nei kai kuriose Vakarų valstybėse, Lietuvoje kaupti antrojoje pakopoje nėra privaloma. Tiesa, dalyviai į kaupimo sistemą įtraukiami automatiškai, bet per pirmąjį pusmetį jie gali kaupimo atsisakyti.
Antrosios pensijų pakopos tikslas yra diversifikuoti pajamas senatvėje, užsitikrinant jas iš kelių šaltinių. Valstybė, suprasdama, kad negali užtikrinti orių sąlygų iš pirmosios pakopos, sudaro sąlygas ir skatina mokestinėmis paskatomis sukaupti sau papildomai pensijai antrojoje pakopoje.
Nusprendus kaupti antrojoje pakopoje, iš jos pasitraukti bei atgauti sukauptas pajamas kol kas nėra galimybės. Lietuvos banko duomenimis, antrojoje pensijų pakopoje dalyvauja daugiau nei 1,4 mln. gyventojų, o šios pakopos pensijų fonduose sukaupta daugiau nei 7 mlrd. Eur. Tai sudaro kiek mažiau nei dešimtadalį nuo viso šalies BVP (palyginkime: EBPO vidurkis siekia beveik 90% nuo BVP).
Tobulame pasaulyje antrosios ir trečiosios pakopų nereikėtų. Gyventojai, būdami darbingo amžiaus, savarankiškai kauptų lėšas senatvei, investuotų, o išėję į pensiją galėtų šias santaupas naudoti. Realybė yra kiek kitokia, o savarankiškai kaupti bei investuoti lėšas didelei daliai gyventojų vis dar nėra lengva užduotis. Nors ir matome augantį skaičių investuojančių gyventojų, dar gerokai atsiliekame nuo ES šalių.
Didelė dalis Vakarų Europos valstybių antrosios ir trečiosios pensijų pakopas pristatė gerokai anksčiau nei Lietuva. Pavyzdžiui, Vokietijoje ji pristatyta dar 1974 m., Prancūzijoje – 1947 m. Taigi, dabartiniai pensininkai tose šalyse papildomai senatvei kaupė visą savo darbingo amžiaus laikotarpį.
Nenuostabu, kad Lietuva, kurios pensijų reforma įvyko 2004 m., antrojoje pakopoje sukaupta išmokų suma atsilieka nuo šių valstybių. Galima išgirsti istorijų, kai dabar į pensiją išėję gyventojai prie valstybės mokamos pensijos prisideda vos kelias dešimtis eurų. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad dabartiniai pensininkai antrojoje pakopoje kaupė dažnai tik nedidelę dalį savo darbingo amžiaus laikotarpio (iki 20 metų), o pensijai iš pirmosios pensijų pakopos užsidirbo per 35–40 metų, t. y. praktiškai dvigubai ilgesnį laiką.
Senstančios visuomenės akivaizdoje orių pensijų užtikrinimas turėtų būti ne tik valstybės, bet ir pačių gyventojų prioritetas. O pensijų dydžiu prie Vakarų valstybių priartėsime tik tuomet, kai savarankiškai sukauptos sumos dydžiu galėsime lygiuotis, pavyzdžiui, su danais, kurių pensijų fonduose sukaupta suma siekia beveik 200% nuo BVP.
Komentaro autorė – Greta Ilekytė, „Swedbank“ ekonomistė
