Saugumo kaina nėra nepakeliama
Seimas patvirtino: jau kitąmet krašto apsaugai turėtų atitekti 3% BVP. Tam papildomai reikės 400 mln. Eur. Jų paieškoms dėmesio jau skiria politikai ir socialiniai partneriai – darbdaviai, profsąjungos, nevyriausybinės organizacijos.
Akivaizdu, kad galutinį sprendimą, kaip surinkti tuos kelis šimtus papildomų milijonų, turės priimti politikai. Bet tai padaryti gausių rinkimų metais bus itin sudėtinga. Nes jau dabar matome, kad politikai nėra ir vargu ar bus linkę kalbėti apie tai, kad dėl papildomų pinigų krašto apsaugai gali tekti didinti mokesčius.
Jie kone vieningai linksi galvomis, kai kalbama apie būtinybę artimiausiais metais skirti daug lėšų naujos karinės technikos įsigijimui, partnerių vokiečių priėmimui, karinio mobilumo infrastruktūros statyboms bei kitoms neatidėliotinoms kariuomenės reikmėms.
Tačiau kai tenka apsispręsti, kokius mokesčius kelsime, kad gautume norimą sumą papildomų lėšų, prasideda atsikalbinėjimai – ir to negalima, ir to neliečiam...
O verslas jau faktiškai tarė savo žodį. Maža to, kad dėl didesnio gynybos finansavimo jis nėra prieš, pvz., pelno mokesčio didinimą, bet ir inicijavo šio finansavimo kartelės pakėlimą iki ambicingų 4%.
Kadangi šiam tikslui pasiekti papildomai prireiks daugiau kaip 1 mlrd. Eur, akivaizdu – mokesčių didinimo neišvengsime.
Pridėkime ranką prie širdies, kaip kad darome kaskart giedodami nepriklausomos Lietuvos himną, ir atsakykime sąžiningai kiekvienas sau, ar krašto saugumas yra kiekvieno šalies piliečio garbės ir pareigos reikalas.
Jeigu žinome ir manome, kad teigiamai atsakytų absoliuti dauguma lietuviško paso turėtojų, tada galime dėlioti veiksmus, kuriems neturėtų daryti poveikio jokie populistiniai rinkimų išskaičiavimai.
Juk čia jau vyksta žaidimas ne dėl vietos Seime, Vyriausybėje ar kabineto Daukanto aikštėje, bet dėl laisvės ir pačios Tautos išlikimo.
Todėl, VŽ nuomone, turėtume susitaikyti ir sau priimti, kad į gynybos ir atgrasymo iniciatyvą turi būti įtraukti visi gyventojai, visos socialinės grupės. Vienų ar kitų išskyrimas veda į gilesnį susipriešinimą ir nėra mobilizuojantis.
Tad apibrėžtam laikotarpiui (būtina sąlyga – apibrėžtam!) 1–2 proc. punktais galėtų keistis pridėtinės vertės ir pelno mokesčiai. Kitų mokesčių tarifų pokyčiai – pagal poreikį, įvertinus trūkstamas sumas.
Turėtume sau, be kita ko, pripažinti, kad mokesčių lengvatos tokiu laikotarpiu yra amoralios ir bent dalis turėtų būti mažinamos ar išvis naikinamos. Tai būtų proga susimažinti ir ekonominių veiklų formų skaičių, kurios leidžia nesąžiningiems veikėjams išradingai manevruoti susimažinant savo įsipareigojimus valstybei.
Pagalba pažeidžiamiausiems piliečiams privalo būti tiksli, kaip „Himars“ salvės mūšyje, o ne barstoma „visiems po truputį“.
Mokesčių didinimas turi ribas ir neabejotinai blogina žmonių padėtį. Tad gal pagaliau situacija privers ir visuomenę, ir politikus suprasti, kad yra ir kita išeitis – stiprinti Lietuvos ekonomiką, kad ji būtų konkurencinga pasaulyje. Tikėtis dosnių tiesioginių užsienio investicijų, kurios maitintų biudžetą, pafrontės valstybei būtų naivu ir net neatsakinga.
Tad pats laikas apsispręsti, kuriuose verslo sektoriuose galime tikėtis greitesnės grąžos, ir ten koncentruoti paramą plėtrai.
Jei bus didesni lietuviškų bendrovių pelnai, bus geresni ir valstybės reikalai. Juo labiau kad verslininkai jau, regis, susitaikė su pelno mokesčio kėlimu.
