Opozicijos pasjansas
Visų penkių opozicinių frakcijų atstovai – Darbo partijos, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijų bei Mišrios Seimo narių grupės – vakar, kovo 19 d., pareiškė, kad nedalyvaus premjerės Ingridos Šimonytės inicijuotose diskusijose dėl papildomo gynybos finansavimo šaltinio – tol, kol nebus panaikintas krašto apsaugos ministro (dabar – jau buvusio) mestas šešėlis visai krašto apsaugos sistemai.
A. Anušauskui šeštadienį pareiškus apie bandymus papirkti krašto apsaugos sistemos darbuotojus ir užmetus korupcijos šleifą ant kitų politikų, frakcija „Vardan Lietuvos“ kreipėsi į prokurorus su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą.
Dūmai paleisti, tačiau ar būta ugnies – iki šiol neaišku. Ar buvo tie „bandymai“ ir „grubus kišimasis“ į viešuosius pirkimus, ar ne, kol kas atrodo, kad „žino“ tik pats A. Anušauskas. Tiesa, jis dar minėjo, kad „žino“ ir kai kurie ministerijos darbuotojai, pasidalinę su juo tomis „žiniomis“.
Ir tą „žinojimą“ kažkodėl labai slėpė. Garsiai sprogdinant „korupcijos“ burbulą, išaiškėjo, kad apie galimai daromą nusikaltimą nei ministras, nei jo darbuotojai niekam nepranešė. Net Specialiajai tyrimų tarnybai – ji pirmadienį pareiškė, kad nėra pradėjusi tyrimų dėl galimo bandymo kištis, papirkti ir pan.
I. Šimonytė antradienį pakartojo, kad A. Anušauskas jos niekada nėra informavęs apie bandymus daryti poveikį Krašto apsaugos ministerijos vykdomiems pirkimams.
Tačiau iš A. Anušausko kaladės ištrauktą galimos korupcijos kortą nedelsiant pasičiupo opozicija. Kurgi ne – patys politiniai oponentai jiems pasitarnavo. Ir dar artėjant rinkimams, kuriuose, neabejotina, visos į valdžios postus pretenduosiančios partijos aukštyn kels kovotojų su korupcija vėliavą.
Kova su korupcija – šventas reikalas. Tačiau sunku suprasti, kodėl vienu metu negalima „laukti atsakymo iš teisėsaugos institucijų“ ir kartu diskutuoti dėl būdų, kaip gauti papildomų lėšų šalies gynybai?
Juolab kad tas atsakymas gali užtrukti – juk, kaip jau minėta, ministerija (ar tik ministras) žaidė slėpynes, tad ir atitinkamoms institucijoms apie galimus pažeidimus savo laiku taip ir nepranešė. Tad tyrimų variklis tik dabar įjungtas. Burti apie jo apsukų greitį imtųsi nebent aiškiaregys.
Premjerė mano, kad Seimo opozicija, atsisakiusi dalyvauti diskusijose dėl papildomo finansavimo gynybai, gali „iki pasaulio pabaigos“ argumentuoti, kad jiems toliau lieka neaiškumų dėl galimo neskaidrumo ministerijoje. Blogiausia, kad šio „žaidimo“ įkaitu tampa nesprendžiamas galvosūkis dėl papildomų gynybos finansavimo šaltinių.
Kiekvienas neatsargesnis žodis gali procesą komplikuoti, juolab jei kas nors nepraleis progos užsikabinti už tokio žodžio.
„Suprantate, kad tai yra ir politinis laukas, kuriame galima iki pasaulio pabaigos sakyti, kad man viskas neaišku ir aš vis tiek esu neįtikintas“, – kalbėjo I. Šimonytė.
Tai, kad opozicija tradiciškai stoja skersai kelio valdantiesiems, ko gero, yra politinė dogma. Tačiau dabartiniais laikais, kai kone visos politinės jėgos vienbalsiai kartoja „Tėvynė pavojuje“ ir mušasi į krūtinę dėl šalies saugumo užtikrinimo, labai keistai atrodo tokia pragmatiška opozicijos laikysena.
Lyg ir nekvestionuodami premjerės sprendimo ir pripažinę krašto apsaugos ministro negebėjimą įgyvendinti lūkesčių per likusį kadencijos laikotarpį Lietuvos saugumo labui padaryti „dar daugiau ir greičiau“, patys boikotuoja visai šaliai svarbų procesą ir tempia laiką.
