Laikas valstybiniam „arkliui“ į dantis...pažiūrėti
Andrius Tapinas, visuomenininkas, „Laisvės TV“ įkūrėjas ir akcijos „Skaidrinam“ įkūrėjas, jau atskleidęs gausybę piktnaudžiavimo mokesčių mokėtojų pinigais įvairiose šalies savivaldybėse atvejų, įsisuko ir į parlamentarų „interesų“ lauką. O čia – ištisas klondaikas. Seimo nariai pirko brangią techniką (ir ne po vieną, po 4–5 kompiuterius), po keliskart keitė telefonus – ir, žinoma, į vis naujesnius, atitinkamai – ir brangesnius.
Negana to, buvo suskubta visa tai įsigyti iki datos X, nuo kurios skaičiuojama, kad visą tą už „valdiškus pinigus“ (kaip jie tai įsivaizduoja) įsigytą gėrį parsigabens į savo namučius, jei rinkėjai nebesuteiks galimybės ir toliau neblogai leisti laiką Seime: „komandiruoti“ save į pačias tolimiausias ir egzotiškiausias šalis, atostogauti tarp sesijų, o šioms prasidėjus – praleisti posėdžius. Ir toliau atostogauti.
Ir svarbiausia – turėti vadinamųjų kanceliarinių išlaidų, už kurias lyg ir atsiskaitoma, bet kaip tam dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Juolab kad į valstybės „dovanotą“.
Štai konservatorius Sergejus Jovaiša parlamentinei veiklai 2021–2023 m. naudojo penkis kompiuterius ir penkis telefonus, bendra suma viršija 25.000 Eur. O Darbo partijos į Seimą deleguotas Aidas Gedvilas vien „Apple“ technikos įsigijo už beveik 13.500 Eur
Vienas didžiausių pastarųjų dienų atradimų – konservatorių frakcijos narys Seime Justas Džiugelis. Štai kur apetitas, štai kur fantazija: šis parlamentaras per trejus metus ataskaitoms rengti išleido 23.000 Eur.
Manote, kad politikai, išviešinus jų aistrą valdiškais pinigais tenkinti savo reikmes, puola atgailauti? Galbūt tik vienas kitas, dauguma jų ima arogantiškai aiškinti apie jų „misijos nesupratimą“, apie jų „teisę“, apie priemonių, palengvinančių jų sunkų darbą, „būtinybę“ ir pan.
Tačiau iš tikrųjų visa tai rodo tik viena – nekultūringą ir žeminantį požiūrį į piliečius, kaip kad Romos imperijos laikais patricijai žvelgė į plebėjus. Savęs aukštinimas, neretai atėjus „iš niekur“ ir gavus pareigas, – tai menkų žmonių savybė, kuri dar ir pavojinga, nes perša netinkamo elgesio standarto etaloną visuomenėje.
A. Tapinas su komanda atkakliai atlieka tai, ką turėtų daryti visa žiniasklaida in corpore kasdien ir nepavargdama, kol tokio elgesio piktžolių yra apstu valstybės tarnyboje ir jos nepastebimai plinta į privačių santykių sritį.
Baikime svaigti su tomis praėjusio amžiaus atgyvenomis „kanceliarinėmis išlaidomis“, bet skirkime protingą sumą reprezentacinėms išlaidoms. Naujas Seimas, Vyriausybė, miesto taryba – naujas kompiuteris ketveriems metams per centralizuotus valstybės ir savivaldos viešuosius pirkimus. Apliejote kava, sugadinote – susimokėkite už remontą. Vagystė, techninis gedimas – remontą padengs draudimas.
Kažkas dar naudoja aplankalus – gerai, dėl visa ko visiems po 2–3 visai kadencijai. Bet verčiau mokykitės skaitmeninio raštingumo dar mokykloje. Sakote – ten nemoko. Taip greičiau suprasite, kiek svarbi efektyvi švietimo reforma.
Natūralu, kad visi labai norime high end telefono, o mokesčių mokėtojai sutinka duoti tik apibrėžtą sumą vidutinės klasės prietaisui... Patikėkite, tokio tikrai pakaks valstybei valdyti, nes jo kokybę apibrėžia ne telefono kameros pikseliai, o tarnautojo asmeninė erudicija ir padorumas. Jei vis tiek labai norisi – pakentėkite, turėtų praeiti. Nepraėjo? Tada galite pirkti, tik skirtumą susimokėkite iš savo atlyginimo – politikai pagal mokamą atlygį toli gražu ne vargingiausi visuomenės nariai.
Ai, dar automobiliai. Važiuojate tarnybiniu automobilius maršrutu namai–Seimas (Vyriausybė, savivaldybė...)–namai – susimokėkite gyventojų pajamų mokestį, kaip tai daro verslo subjektai. Už pajamas natūra. Ak, tiesa – susitikimai su rinkėjais, kurie visada taip arti tėviškės ir dažniausiai link savaitgalio. Suprantame. Ir čia yra sprendimas: išsirašykite komandiruotę, už kurią atsiskaitysite grįžę (degalai, dienpinigiai...). Sakote, nepatogu, tai kodėl tai verčiate daryti verslininkus? Šie nors už savo uždirbtus, jūs gi – už kitų. VMI jums visada pasiruošusi pagelbėti – patars, prižiūrės ir padės susiskaičiuoti. Net bausti nereikės, tai padarys rinkėjai, jeigu kartais patiems pavyktų susitarti su savo sąžine.
Neabejojame, kad tokioje skaidresnėje aplinkoje valdyti valstybę norės labiau tie, kurie tai laiko misija, o ne galimybe tuštinti tinkamą aruodą. Rinkėjai, tikėtina, irgi išpeš naudos: girdės mažiau saldžiabalsių pažadų ir nesąmoningų idėjų. Turėtų sumažėti ir valstybės valdymo išlaidos, o biudžete rastųsi daugiau lėšų kitiems reikalams, pvz., gynybai.
Pagerėtų psichologinis mikroklimatas, paaugtų politikų autoritetas ir valstybės tarnybos prestižas, o Lietuva gal net užimtų aukštesnę vietą kokiame nors antikorupcijos indekse. Pakrapščius giliau rastume ir daugiau tokio žingsnio pranašumų, gal net ir teisėtas atostogas leistume Seimo nariams turėti, visai kaip normaliems žmonėms tai numato Darbo kodeksas. Jie juk norėtų tokie būti, tik dabartiniai įstatymai to neleidžia, tiesa?
Vienintelis, kuris šioje nuskaidrėjusioje normalioje aplinkoje „nukentėtų“, – tai A. Tapinas. Nelaukiant, kol jis tai supras, už jo iniciatyvas jam jau dabar vertėtų įteikti aukštą valstybinį apdovanojimą (ei, prezidente, nesnauskite!). Nors, žinant Andriaus charakterį, beveik neabejodami galime teigti, kad kentėtų jis neilgai – tokia asmenybė tikrai ras, kokį naują valstybinį aruodą reiktų pakedenti. Sveikatos jam!
