R. Vilpišauskas. Gynybos finansavimo didinimas – visi „už“, bet skirtingais būdais
Lietuvoje politinės diskusijos apie tvaraus ir adekvataus šalies poreikiams gynybos finansavimo šaltinius įsibėgėjo prasidedant trijų šiemet vyksiančių rinkimų kampanijai. Tik artėjančiais rinkimais ir su jais susijusiu kiekvienos politinės partijos siekiu išsiskirti (ir siūlyti ką nors kita nei valdantieji) galima paaiškinti dabartinę situaciją, kai dėl poreikio didinti gynybos finansavimą, atrodo, sutaria visi, bet kiekviena partija siūlo skirtingą būdą, kaip pasiekti šį tikslą.
Kaip visada, yra pasisakančių už šešėlio mažinimą ir geresnį PVM bei kitų mokesčių surinkimą ir būtent iš to siūloma didinti gynybos finansavimą. Siūlymas teisingas ir sąžiningas tvarkingai mokesčius mokančių piliečių atžvilgiu. Tik, deja, iki šiol jį sunkiai sekėsi įgyvendinti įvairioms valdančiųjų koalicijoms. Ir nors pastaraisiais metais surenkamų mokesčių rodikliai gerėjo, mažai tikėtina, kad staiga kas nors galėtų šiuo požiūriu pasiekti proveržį, kuris prilygtų 0,5% BVP (būtent tiek, Vyriausybės vertinimu, reikėtų papildomai kiekvienais metais skirti gynybai artimiausią dešimtmetį).
Panašiai vertintinas ir siūlymas sutelkti daugiau lėšų gynybai, mažinant biurokratizmą ir perteklinių funkcijų finansavimą. Skamba gerai, bet tokių pastangų greitu rezultatyvumu galima smarkiai abejoti. Kad tokie siūlymai būtų bent kiek realistiški, jų autoriai turėtų nurodyti, kaip konkrečiai ir per kiek laiko siūlytų pagerinti mokesčių surinkimą ar sutaupyti lėšų iš esamų biudžeto programų.
Kitas populiarus siūlymas, kurį anksčiau yra teikęs ir prezidentas Gitanas Nausėda, yra daugiau skolintis. Bet tiek jis, tiek kiti tai siūlantys turėtų suprasti, kad tai reiškia mokesčių didinimą arba kitų biudžeto išlaidų mažinimą ateityje. Tad jei toks siūlymas yra ne politinis gudravimas, o iš tiesų teikiamas rimtai, jo autoriai turėtų jau dabar nurodyti, kaip siūlytų finansuoti išaugusios (ir pabrangusios) skolos grąžinimą ateityje, įvertindami ir kitus finansinius įsipareigojimus mokytojams, gydytojams, pensijų gavėjams ir pan.
Tad galiausiai tenka konstatuoti, kad vienintelis būdas gana greitai ir tvariai padidinti gynybos finansavimą, kad jis atitiktų Lietuvos poreikius kintančioje tarptautinėje aplinkoje, yra mokesčių didinimas. Tai irgi galima daryti įvairiai. Tačiau tinkamiausias būdas būtų didinti apmokestinimą taip, kad prie gynybos finansavimo prisidėtų kiekvienas (teisingumo principas) ir kad papildomų lėšų surinkimas būtų ne tik praktiškai įgyvendinamas, bet ir kuo paprastesnis (efektyvumo principas).
Tiesa, minėti principai irgi dažnai interpretuojami skirtingai – vieni teisingumą supranta kaip kiekvieno Lietuvos gyventojo indėlį, kiti – kaip indėlį, proporcingą turimam turtui ar gaunamoms pajamoms. Būtent apie tai kol kas trūksta gilesnės diskusijos tarp politikų. Kaip ir kiekvienu svarbiu viešosios politikos klausimu, taip ir dėl šalies saugumo stiprinimo prasminga atlikti tinkamą poveikio vertinimą, kuris ir pasiūlytų skirtingas to paties tikslo pasiekimo alternatyvas su kiekvienos iš jų trūkumais ir pranašumais. Tarp tokių alternatyvų galėtų būti ir savanoriškas lėšų skyrimas, nors ji taip pat kelia daug klausimų finansavimo tvarumo ir kitais požiūriais.
Premjerė Ingrida Šimonytė jau ėmėsi iniciatyvos sukviesti į diskusiją apie tai parlamentinių partijų atstovus. Kitas žingsnis galėtų būti didesnio gynybos finansavimo alternatyvų detalizavimas ir pateikimas viešai diskusijai. O jei partijoms iki rinkimų susitarti nepavyks, rinkėjai bent geriau pamatys, kas iš tiesų rūpinasi šalies saugumo reikalais, o kas tik tai imituoja.
Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI profesorius
