Pasaulis fiksuoja nestabilią pusiausvyrą
Pastarąjį pusę amžiaus Davose įprastai dominavusias kalbas tik apie ekonomiką ir bendradarbiavimą šįkart pakeitė diskusijos apie karus ir augančias grėsmes.
Atrodytų, pasaulis griūva kaip kortų namelis – karas Ukrainoje tęsiasi ir nematyti optimistinių prošvaisčių dėl jo baigties, Vakarų parama Kyjivui silpsta, JAV gali būti išrinktas pasaulio tvarką sugriauti grasinantis prezidentas, Izraelio kova su „Hamas“ teroristais irgi toli nuo pabaigos, konfliktas pamažu plinta Viduriniuose Rytuose, Kinija toliau žvangina ginklais Taivano atžvilgiu. Ką jau kalbėti apie įsisenėjusius klimato kaitos iššūkius ar nerimą dėl nepakankamos kontrolės keliantį dirbtinio intelekto stiprėjimą.
Pasaulio ekonomikai vis dar bandant atsitiesti po koronaviruso pandemijos, Europoje ir Viduriniuose Rytuose verdant karams, šiųmetis Davoso forumo šūkis „Pasitikėjimo atkūrimas“ skambėjo kone ironiškai. Nes daugelis ekspertų įspėja: pasitikėjimu grįstas tarptautinis bendradarbiavimas – esminė Davoso idėja – atrodo vis sunkiau įmanomas.
Pasaulio verslo elitas pesimistiškas kaip niekada. Ir kuo toliau, tuo pesimizmo vis daugiau. Maždaug pusė apklaustų PEF dalyvių mano, kad per ateinančius dvejus metus atsidursime ant gana rimtos rizikos, dar maždaug 30% – ant katastrofiškos rizikos slenksčio. O žvelgiant į dešimties metų perspektyvą, šie 30% išauga iki beveik 60-ies.
Taigi, beveik du trečdaliai baiminasi katastrofiškų rizikų per būsimą dekadą. Artimiausiais metais labiausiai nerimaujama dėl dirbtinio intelekto ir dezinformacijos keliamos grėsmės. Įdomu tai, kad nors politikos ekspertai kaip didžiausias grėsmes įvardija dabartinius neramumus pasaulyje, verslo elitui tarpvalstybiniai konfliktai tik penktoje vietoje pagal rizikas artimiausiais metais. O tarptautinės prekybos plėtra vis dar atsilieka nuo pasaulio BVP augimo tempo. Tarp prekybai trukdančių veiksnių pirmiausia įvardijami būtent geopolitiniai konfliktai.
Nerimo ir iššūkių daug. Nuspėti augančių grėsmių pasekmes tampa vis sunkiau, Davose kalbėjo ne vienas pranešėjas. Galybės bandant jas suvaldyti – vis mažiau. Kita vertus, taip pat buvo sakančių, kad jau galima teigti, jog ekonomika prisitaikė prie naujų žaidimo taisyklių, kurias vis dar koreguoja stiprėjanti geopolitinė rizika, silpnėjanti darbo rinka ir pandemijos metu piliečių sukauptų santaupų pertekliaus mažėjimas.
O tai esą nebe situacijos normalizavimo siekis, bet jau „naujosios normos“ konstatavimas. Bendra PEF dalyvių nuomone, pusiausvyra, kurią pasaulio ekonomika galės pasiekti šiemet, artimiausių kelerių metų perspektyvoje išliks labai nestabili.
Pagrindinė forumo išvada – nors anksčiau ar vėliau visi sugebės prisitaikyti prie „naujosios normos“, tam reikalingų išteklių gali nepakakti tvariam ir kokybiškam augimui ateityje palaikyti.
Tad vaizdas lyg ir niūrokas. Bet nebūtinai toks ir bus. Nes jeigu tik perimsime tą nerimą, abejojimą ateitimi, gal net abejojimą pačia demokratijos idėja, tai mus gali vesti prie nebūties. O jeigu bus veikiama ir aktyviau ieškoma išeičių, diskutuojama apie problemų sprendimo būdus, tai gali padėti priartėti prie atsakymų, ką šioje sudėtingoje ir painioje situacijoje derėtų pirmiausia padaryti.
VŽ nuomone, rizikų, kad ir kokios gausios jos būtų, įvardijimas yra ir ženklas politikams – dėl ko nerimauja verslas ir kokie jo lūkesčiai. Politikai kaip esminių sprendimų priėmėjai šiuo atveju yra tie, kurie turėtų tartis dėl esminių pokyčių. Priešingu atveju šį dešimtmetį bus galima įvardinti kaip iššvaistytų galimybių laikotarpį.
