Europai reikia strategijos, kaip kovoti su Orbano radikalizacija
Netrukus po šios kalbos, 2010 m., Orbanas vėl tapo ministru pirmininku ir parodė, kokios įtakos jo „jėgos laukas“ turės Vengrijos strateginiams ryšiams. Jis nuo pat pradžių daugiau dėmesio skyrė ne santykiams su Vašingtonu, Briuseliu ir Berlynu, o su nauju galių trejetu: Berlynu, Maskva ir Stambulu. Būdamas opozicijos lyderiu Orbanas griežtai kritikavo 2008 m. Rusijos invaziją į Sakartvelą ir vadino ją „vien tik galios politika grįstu imperialistiniu veiksmu“, tačiau po dvejų metų pasuko link glaudesnių santykių su Rusija.
Taip atsiverdamas Rytams jis siekė įgyti didesnę įtaką, nei iš tiesų leistų Vengrijos dydis ir ekonominė galia. Tačiau netrukus tapo aišku, kad šio „jėgos lauko“ nepavyks įtvirtinti vien paaukojus santykius su Vakarų sąjungininkais. Visos jėgos įsivėlė į žaidimą, kuriame Vengrija vis labiau linksta į Rytų autokratijų pusę, bet laikosi įsikibusi ir ryšių su Vakarais, narystės NATO ir Europos Sąjungoje – per šiuos ryšius Vengrija gali daryti įtaką vetuodama svarbius politinius sprendimus.
Tik Orbanui pradėjus nuolat naudotis šiais svertais, ES vadovai atkreipė dėmesį į dvigubą jo administracijos žaidimą. 2020 m. pasinaudojęs veto teise jis norėjo užkirsti kelią visoms 27 ES valstybėms narėms svarbiam žingsniui – atkuriamajam fondui po COVID-19. Sugriežtėjus ES požiūriui į Budapeštą, galiausiai buvo nuspręsta įšaldyti daugiau kaip 30 mlrd. Eur Vengrijai skirtų ES lėšų, motyvuojant teisinės valstybės principų nesilaikymu. Šios lėšos itin svarbios siekiant kompensuoti sparčiai didėjantį biudžeto deficitą, daugiau kaip 70% siekiantį valstybės skolos santykį su BVP ir prieš 2022 m. rinkimus „Fidesz“ rinkimų apygardoms skirtą dosnų valstybės finansavimą.
Orbanas dažniausiai sumaniai apskaičiuoja, kiek gali reikalauti iš ES, kad gautų naudos sau. Jis dedasi pritariantis kai kuriems ES nuogąstavimams, tačiau savo šalyje vykdo plataus masto antieuropietišką kampaniją, nukreiptą prieš Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen ir seno savo priešo George’o Soroso sūnų Alexanderį Sorosą. Regis, Orbanas mano, kad dabar Vengrija gali gauti iki 10 mlrd. Eur įšaldytų ES lėšų, ir, panašu, jis yra teisus. Prieš šią savaitę vyksiantį Europos Vadovų Tarybos susitikimą toks žingsnis leis Vengrijos ministrui pirmininkui pasiekti diplomatinę pergalę prieš vadinamąjį Briuselio elitą ir pateisins jo autoritarinį elgesį.
Šiuo atžvilgiu Orbanas gali būti laikomas reikšmingu pasaulio arenos veikėju, Vengrijos valstybės labui reikalaujančiu to, ko nori. Tačiau iš tiesų ES ir Vakarams toks dvigubas žaidimas kelia nerimą – savo šalyje Orbanas riboja demokratines laisves ir imasi griežtų priemonių prieš savo kritikus.
Praėjusią savaitę Vengrijos valstybinės institucijos skyrė didžiules baudas opozicinėms partijoms ir taip užkirto kelią politiniams varžovams mesti Orbanui iššūkį 2024 m. birželį vyksiančiuose Europos Parlamento ir savivaldos rinkimuose. Be to, „Fidesz“ administracija pristatė radikalų įstatymų paketą, vadinamą „Suvereniteto gynimo įstatymo projektu“, kuriuo prie jau veikiančių valstybės žvalgybos biurų įsteigiamas Suvereniteto gynimo biuras ir jam suteikiama neribota galia savavališkai stebėti bet kokią organizaciją ar asmenį, įtariamą tarnaujant užsienio interesams ir keliant grėsmę Vengrijos suverenitetui, įskaitant politines partijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones ir net įmones, bažnyčias, profesines sąjungas ar savivaldybes.
Tokia nesąžiningais rinkimais užsitikrinta visagalybė Orbanui yra labai svarbi, norint plėsti „centrinį jėgos lauką“ tarptautiniu mastu. Kol kas Orbanui nereikia nerimauti dėl valdžios namuose, todėl jis gali nevaržomai vykdyti radikalią politiką ir priversti Europą paklusti savo valiai. Artėjant Europos Parlamento rinkimams, Orbanas užima de facto kraštutinių dešiniųjų euroskeptikų judėjimo lyderio poziciją. Šiam judėjimui priklauso tokie veikėjai kaip Geertas Wildersas, Marine Le Pen ir Giorgia Meloni.
Radikalizmas ir polinkis į autoritarinius metodus leidžia Orbanui itin reikšmingai prisidėti prie ES politikos formavimo ir verčia bloką laikytis jo programos: atidėti paramą Ukrainai iki kitų ES rinkimų tikintis, kad, jei Trumpas taps prezidentu, parama Kijivui bus visiškai nutraukta, taip įrodant, kad Orbanas yra teisus sakydamas, jog šio karo neįmanoma laimėti.
Jei Orbanui pasiseks, jis ilgam paveiks strateginę ES politiką, pakenkdamas bloko gebėjimui sutarti dėl svarbių geopolitinių klausimų ir paliks visą bloką nežinioje, kol kitais metais pradės dirbti nauja, galbūt ne tokia ryžtinga Europos Komisija.
Visada atsiranda valstybių, kurios randa, kaip apeiti Orbano radikalizmą, kai ES kyla sudėtingų klausimų. Trumpuoju laikotarpiu tai gali atrodyti naudinga, tačiau, jei Orbano šantažavimo politika taps nauja žaidimo taisykle, blokas visiškai praras gebėjimą spręsti problemas ir neteks svarbos pasaulio arenoje.
Atsižvelgiant į ES vadovų elgesį pastaruoju metu, kyla klausimas, ar Orbano galios žaidimai juos pažadins ir privers suprasti, kad vis nelankstesnę Orbano poziciją Europos politikos atžvilgiu tiesiogiai lemia jo autoritarinis vadovavimas Vengrijoje. Šią savaitę pamatysime, ar jis ir vėl yra pasiruošęs pirmenybę teikti savo interesams.
Komentaro autorė - Zsuzsanna Szelenyi, Užsienio politikos ekspertė, buvusi Vengrijos parlamento narė
