G. Ilekytė. Ar dirbančios mamos nusipelnė Nobelio premijos?
Nobelio premijų apdovanojimai yra dalinami nuo pat 1901-ųjų ir yra pagarsėję savo nelygybe – premijų pasiskirstymas tarp lyčių atspindi, kaip mokslininkės moterys moksle šimtmečius buvo užgožtos vyrų. Pavyzdžiui, tarp fizikos Nobelio premijos laureatų vos 2% yra moterys, chemijos – 4%. Taigi, šių metų ekonomikos Nobelio premijos laureatė į istoriją patenka ne dėl vienos priežasties. Visą gyvenimą paskyrusi pajamų nelygybės priežastims tarp lyčių nustatyti, mokslininkė taip pat verčia į šią problemą pažvelgti kitu kampu. Tik ar dirbančios mamos tikrai nusipelnė Nobelio premijos?
Tik maždaug prieš 50 metų pasaulyje moterys pradėjo derinti motinystę ir darbą, o ne rinktis tik vieną iš jų. Prie to prisidėjo išrastos kontracepcijos priemonės, liberalesnės socialinės normos, feminisčių judėjimas, kuris atkreipė visuomenės dėmesį į problemą. Nepaisant to, pajamų nelygybė tarp vyrų ir moterų išlieka gerokai per didelė. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose pajamų atotrūkis siekia apie penktadalį, Vokietijoje – apie 18%, Lietuvoje – beveik 14%. Tai reiškia, kad mūsų šalyje moterys per mėnesį į rankas uždirba maždaug 100 Eur mažiau nei vyrai.
Dažnai galime išgirsti, kad darbo užmokesčio atotrūkio problemą iš dalies lemia diskriminacija darbo rinkoje – vyrams už tą patį darbą yra mokama daugiau. Visgi C. Goldin su tuo nesutinka ir savo tyrimuose diskriminacijos apraiškų randa gana nedaug. Kita dažnai minima priežastis yra pačių moterų sprendimas pasirinkti vieną ar kitą profesiją. Pavyzdžiui, dirbti mažiau apmokamuose sektoriuose, tokiuose kaip sveikatos priežiūra ar švietimas. Prie to prisideda ir skirstymas į moteriškas ar vyriškas profesijas, kurių apraiškas matome dar vaikystėje. Mergaitės yra labiau linkusios svajoti dirbti mokytojomis ar seselėmis, kai dauguma berniukų svajoja apie darbą kompiuteriu ar sportininko karjerą.
Visgi Nobelio premijos laureatė nesutinka ir su šiuo teiginiu bei teigia, kad net jeigu visos moterys būtų gydytojos, o visi vyrai – slaugos specialistai, pajamų atotrūkis sumažėtų vos trečdaliu. C. Goldin atlikti tyrimai atskleidžia, kad pati svarbiausia priežastis, lemianti pajamų atotrūkį tarp vyrų ir moterų, yra tai, kad moterys paaukoja dalį savo karjeros derindamos motinystę ir darbą. Tai yra racionalus namų ūkio atsakas, nes kažkuris iš tėvų turi pasirūpinti sergančiu vaiku, nuvykti pasiimti jo į mokyklą, apsilankyti darželio rengiamoje šventėje. Niekas negali vystyti karjeros ir auginti vaiko vienu metu, ir visai nesvarbu, tai vyras ar moteris.
Vis dėlto tai nėra suderinama su vadinamaisiais godžiais darbais – verslo konsultacijose, teisėje, apskaitoje ar finansuose. Tai darbai, kurie dažnai neturi apibrėžtų darbo valandų ir reikalauja dirbti viršvalandžius. Žinoma, ilgesnės darbo valandos ilguoju laikotarpiu lemia ir didesnę grąžą – sparčiai augantį atlyginimą.Tokiu atveju racionalus sprendimas yra vienam iš tėvų dirbti „godų“, bet geriau mokamą darbą, o kitam rinktis galbūt lankstų grafiką turintį, bet mažesnį atlyginimą mokantį. Deja, bet pastarąjį variantą dažniau renkasi moterys, o ne vyrai: „godžių“ darbų problema čia žengia kartu ir su socialinėmis normomis. Taigi, pajamų atotrūkis tarp vyrų ir moterų būtų mažesnis, jeigu abu tėvai nuspręstų dirbti mažiau „godžius“ darbus ir abu tolygiai pasiskirstytų vaikų priežiūrą.
Žvelgiant į pajamų atotrūkio tarp vyrų ir moterų problemą iš racionalaus namų ūkio perspektyvos, patarimai ir įstatymai atsiduria keblioje padėtyje. Taip yra todėl, kad namų ūkis priima racionalų sprendimą pasiskirstant darbus ir maksimaliai didinant pajamas, o diskriminacijos apraiškų čia nėra. Visgi, Nobelio premijos laureatė palaiko didesnę paramą vaikų turinčioms šeimoms. Taip būtų didinamos pajamos šeimoje, o abu asmenys galėtų laisvai priimti vieną ar kitą sprendimą. Ir, galima tikėtis, rečiau ant pečių paliktų vaikų priežiūros klausimą tik vienam iš tėvų.
Komentaro autorė – Greta Ilekytė, „Swedbank“ Lietuvoje ekonomistė
