Regionai – gerovės ūke
Apie dešimtmečius vyraujančias „dvi Lietuvas“ prabildavo kone kiekvieni į valdžią atėję politikai. Nūdiena rodo, kad toliau kalbų per tuos metus ne itin pasistūmėta – šalis taip ir liko „padalinta“ į sotesnę sostinę ir visą likusią Lietuvą.
Kuopti šią Augėjo arklides primenančią situaciją ėmė ir dabartinė Ingridos Šimonytės vadovaujama 18-oji Vyriausybė. Ji dar 2021 m. pradžioje patvirtintame programos įgyvendinimo priemonių plane įrašė misiją – „Darni Lietuvos regionų plėtra“.
Valdžios tikslus ekonomistai tuomet vadino gana ambicingais: užsimota per 4 metus maždaug penktadaliu sumažinti vidutinio BVP vienam gyventojui regionuose nuokrypį nuo šios reikšmės visos šalies mastu – nuo 29,77% iki 25,4%.
Regionų, kuriuose vidutinis bruto darbo užmokestis yra didesnis nei 85% vidutinio Vilniaus regiono darbo užmokesčio, turi, anot Vyriausybės planų, padaugėti nuo 2 iki 3. Dar vienas tikslas – regionų plėtros planams įgyvendinti tenkanti ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslui skiriamų ES fondų dalis – nuo 16% 2020-aisiais turėjo didėti iki 30% kitąmet.
Realybėje statistika rodo kuklesnius skaičius. Prieš kelias savaites Valstybės duomenų agentūra (VDA) paskelbė, kad š. m. II ketv. priskaičiuotojo (iki mokesčių) darbo užmokesčio atotrūkis tarp regionų buvo 400,3 Eur. Atskaičius mokesčius, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Vilniaus regione sudarė 1.366,1 Eur, likusioje Lietuvoje – 1.143,4 Eur.
Nors, VDA teigimu, vidutinė alga pamažu auga visose apskrityse, kaip ir kone visose savivaldybėse, yra ir visiškai nedžiuginančių pavyzdžių: štai mažiausiai uždirbančių Zarasų r. savivaldybės įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojų vidutinis atlyginimas yra beveik 890 Eur mažesnis nei Vilniaus miesto darbuotojų.
Naujausios vidutinio BVP gyventojui nuokrypio regionuose statistikos nėra, todėl šio rodiklio tendencijos iki šių dienų įvertinti neįmanoma – žinomas tik 2021 m. rezultatas. O jis optimizmo nekelia: 2021 m. vidutinis BVP gyventojui nuokrypis siekė 31,9%. Kaip aiškina Arnoldas Abramavičius, vidaus reikalų viceministras, šis rodiklis ne tik nepasiekė planuotos reikšmės, bet, palyginti su 2020-aisiais, kai buvo 29,8%, dar ir suprastėjo daugiau kaip 2 proc. punktais.
Jo nuomone, neatmestina, kad ir 2022 m. BVP gyventojui statistikoje „bus ryški išorinių veiksnių įtaka – dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, energijos išteklių brangimo, infliacijos, o vėlesniais metais – dėl didėjančios bazinių palūkanų normos, taip pat galinčios turėti skirtingą poveikį regionams“.
Ar apskritai įmanoma sujungti tas „kelias“ Lietuvas ir panaikinti įsisenėjusius skirtumus tarp Vilniaus ir visos likusios šalies? Viena vertus, kaip sako Žygimantas Mauricas, banko „Luminor“ vyr. ekonomistas, sostinė visada bus patrauklesnė daugumai gyventojų. Dėl daugelio priežasčių. Todėl ekonominiai ir socialiniai skirtumai iš dalies yra natūralūs.
Jie gali ir toliau išlikti, tačiau valdžios pareiga – rūpintis, kad atotrūkis tarp regionų mažėtų. Šįkart, pasak ekonomistų, jis tik padidėjo, šio reiškinio kaltininkė – rekordinė infliacija.
Tačiau kas buvo padaryta iki jai įsisiautėjant ir ar galima buvo nuveikti tai, ką Vyriausybė susiplanavo?
Kad valdžios planas eina perniek, interviu „Verslo žinių“ podkastui „Kontekstai“ kalbėjo „Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas. Jo nuomone, regioniniai skirtumai Lietuvoje ne tik nemažėja, jie „tik didės“.
„Jeigu pažiūrėtume VDA duomenis, labiausiai atotrūkis tarp BVP sostinėje ir likusiuose regionuose didėja atlyginimų kontekste. Tai nesudėtinga paaiškinti – sostinės regione dominuoja paslaugų bendrovės, kurios kuria aukštesnę pridėtinę vertę. Kitur labiau išplėtota pramonė, kurioje atlyginimų vidurkis mažesnis. Nors BVP vienam gyventojui skirtumai didėja ne taip dramatiškai, atlyginimų atotrūkis didėja gana agresyviai“, – sakė ekspertas.
Regioniniams skirtumams išlyginti skirtos europinės lėšos rezultatų duos tik po kurio laiko, tačiau šiame kelyje randasi naujų problemų: regionuose dominuoja pramonės įmonės, o būtent šis sektorius dabar kenčia nuo gamybos kritimo. Atitinkamai tai neigiamai paveiks ir regionų BVP.
Pasak ekonomisto, nors pramonė yra transformacijos kelyje, čia dar reikėtų didesnio progreso ir ilgesnio laikotarpio.
Tačiau kai kurie regionai net negali pritraukti investicijų į pramonės sektorių – investuotojai būgštauja nerasiantys darbuotojų. O jų rasti išties nelengva, nes, neturėdami darbo, jie išvyksta jo ieškoti kitur. Taip kai kuriose vietovėse susiformuoja uždaras ratas.
Vienaip ar kitaip, VŽ nuomone, aiškėja, kad minėti Vyriausybės planai tapo besikeičiančios ir sunkiai prognozuojamos makroekonominės ir geopolitinės aplinkos įkaitais. Tiesa, valdantieji sako nenuleidžiantys rankų ir imasi sprendimų, kurie galbūt ir leistų pasiekti užsibrėžtus regionų skirtumų mažinimo tikslus.
Tarp jų – 2022–2030 m. Regionų plėtros programa, kurioje numatyta 1,6 mlrd. Eur regioninės plėtros problemoms, taip pat ir skirtumams mažinti, spręsti. Šiai programai įgyvendinti, anot pareigūno, skiriama rekordinė ES struktūrinių fondų investicijų dalis – 27%. Ankstesniais laikotarpiais buvo 11–16%.
Gerai būtų, jei ši Vyriausybė spėtų įgyvendinti bent dalį užsibrėžto plano. Toliau estafetę turėtų perimti valdžios paveldėtojai: tikslas yra, tęstinumas būtų sveikintinas.
REKOMENDUOJAME
