N. Mačiulis. Ekonomikos kraujas ir deguonis
Ekonomikos kraujotakos sutrikimai atkurti, bet, deja, matome jau kitą problemą – deguonies trūkumą. Europos centrinio banko (ECB) keliamos palūkanos veikia lėtai ir dar tik pradeda neigiamai veikti gyventojus ir įmones. ECB vykdoma komercinių bankų apklausa rodo, kad jau nuo praėjusių metų pabaigos vis didesnė dalis jų griežtina kreditavimo sąlygas. Ta pati apklausa atskleidžia, kad mažėja ir bendrovių, ir gyventojų noras skolintis – tam įtakos tikriausiai turi ir pinigų kaina, ir atslūgęs noras įsigyti būstą, ir apskritai padidėjęs neapibrėžtumas dėl ateities perspektyvų.
Pavasarį JAV nuvilnijusi bankų nemokumo bangelė ne tik pasėjo nerimą finansų rinkose, bet ir dar labiau prislopino daugelio bankų norus bei galimybes didinti paskolų portfelius. Ir JAV, ir daugelyje Europos valstybių kredito impulsas – paskolų portfelio augimo pokytis – šiuo metu jau yra neigiamas. Turbūt nestebina tai, jog istoriniai duomenys rodo, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp kredito impulso ir BVP pokyčio. Turint omenyje, kad Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas sudaro apie 80% BVP, akivaizdu, kad mūsų įmones veikia kreditavimo tendencijos ne tik Lietuvoje, bet ir eksporto rinkose.
Žinoma, čia galima pasidžiaugti, kad Lietuvos bankų likvidumo, kapitalo pakankamumo ir pelningumo rodikliai yra vieni aukščiausių Europoje. Tai leidžia Lietuvoje veikiantiems bankams nemažinti kreditavimo apimties. Pastarąjį dešimtmetį išduodamų naujų paskolų srautas gyventojams ir įmonėms (apimantis ir senų paskolų refinansavimą) siekė apie 1,1 mlrd. Eur per ketvirtį. Pastaraisiais metais ši suma išaugo iki 1,5 mlrd. Eur, neatslūgo ir šiemet. Deguonies trūkumu kol kas niekas nesiskundžia.
Pasidžiaugus galima pažiūrėti, kaip į iššūkius finansų sistemoje reagavo skirtingos valstybės. Palūkanų normoms kylant daug kam nematytu tempu į senokai neregėtas aukštumas, daugelis bankų susidūrė su dvejopa problema – nuvertėjo jų balanse turimos obligacijos ir padidėjo blogųjų paskolų dalis (ypač komercinio NT). Į bankų sistemos subraškėjimą JAV centrinis bankas reagavo akimirksniu – aktyvavo turimus ir sukūrė naujų priemonių, sustiprinusių bankų likvidumą ir mokumą, nerimas dėl bankų sistemos stabilumo greitai atslūgo. ECB irgi jautė, kad euro zonos komerciniai bankai susidurs su panašia problema, dėl to nusprendė, kad ir toliau mokės palūkanas už komercinių bankų perteklinius indėlius, laikomus ECB, taip padidindamas bankų grynąsias palūkanų pajamas, sustiprindamas jų pelningumą bei kapitalo pakankamumo rodiklius.
Lietuvoje veikiantys bankai veikė efektyviau ir su tokiomis problemomis nesusidūrė – vyraujant neigiamoms palūkanoms pervertintų valstybių skolos vertybinių popierių neprisipirko, o paskolų portfelio kokybė išliko išskirtinai gera. Bet čia priėjo Kindziulis ir tarė – čia viršpelnis, nenusipelnėte, atiduokite. Nepaisydami tarptautinių institucijų (ir TVF, ir to paties ECB) įspėjimų, Lietuvos politikai pasielgė priešingai, nei elgėsi Vakarų valstybės, – sukūrė eksperimentinį mokestį, kuris apkarpys bankų kapitalo pakankamumo rodiklius. Mažesnis bankų kapitalas ir prastesni kapitalo pakankamumo rodikliai turi tiesioginės įtakos jų galimybėms išduoti naujas paskolas verslui ir gyventojams. Nejuokingo anekdoto pabaiga.
Belieka tikėtis, kad taip nebuvo atverta Pandoros skrynia, o ateityje politikai nekartos eksperimento, kai valstybės biudžeto spragos užkaišomos padidinant mokesčius įmonėms, kurios, kieno nors subjektyvia nuomone, jau „uždirbo per daug“.
Komentaro autorius – Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
