Galimybės ar praradimai?
Preliminariais duomenimis, dabartinis šalies vadovas, Turkiją valdantis jau 20 metų, rinkimų antrajame ture sulaukė 52% rinkėjų palaikymo. Nors teigiama, kad šalies opozicija šįkart turėjo geriausią šansą per vieną kartą nuversti R. T. Erdoganą, šioje strategiškai svarbioje NATO valstybėje dauguma rinkėjų pasirinko patyrusį autokratą, šalies islamistų lyderį, o ne neišbandytą demokratą Kemalį Kilicdaroglu, žadėjusį Turkijai naują pavasarį.
R. T. Erdoganas susikūrė stipraus lyderio, pasak BBC, naujausių laikų sultono, kuris nenusileidžia, įvaizdį. Tokiam „kietam vyrukui“ rinkėjai ir suteikė pirmenybę.
Dabartinis šalies prezidentas į varžybas pateko turėdamas daug pranašumų: gatvės išmanymą, paprastą požiūrį ir 90% čia esančios žiniasklaidos kontrolę.
„Padėjo ir žiniasklaidos šališkumas. Privatūs naujienų kanalai, daugiausia valdomi R. Erdoganui palankių verslininkų, ir valstybinė žiniasklaida, tapusi jo vyriausybės ranka, siūlė prezidentui neribotą eterio laiką, atsisakydami ginčyti jo nepagrįstus teiginius, kai jis būdavo prieš kameras, ir perpasakodami juos, kai jo nebūdavo“, – rašo „The Economist“.
Turkijos opozicija perspėjo, kad dar viena penkerių metų kadencija R. T. Erdoganui, kuris Turkiją valdė kaip joks kitas politikas nuo Atatiurko laikų, negrįžtamai nuves šalį keliu, kuriame demokratija ir žmogaus teisės nuolat menksta. Daugelis analitikų prognozuoja, kad šios pasaulietinės respublikos, kuri spalį minės savo šimtmetį, viešajame gyvenime bus daugiau religijos ir mažiau laisvės.
Dabar, anot britų leidinio, R. T. Erdoganas gali laisvai valdyti, kaip jam patinka, naudodamasis nekontroliuojamais įgaliojimais, kuriuos sukaupė, kad išlaikytų teismus, centrinį banką ir savo partiją.
Tačiau Turkijos ekonomika išgyvena toli gražu ne lengvus laikus: šalis dabar yra susiskaldžiusi tauta, kurios ekonomika žlunga. Kritikai sako, kad prezidentas neturi jokio sprendimo nė vienai iš šių problemų. Turkija nuo 2022 m. pabaigos sudegino 24 mlrd. USD užsienio valiutos atsargų, bandydama palaikyti lirą ir finansuoti beveik rekordinį einamosios sąskaitos deficitą. Vyriausybei teko griebtis vis didesnio skaičiaus kitų priemonių, kad išlaikytų tolygų ekonomikos augimą.
Šalis kenčia nuo didelės infliacijos, kuri vienu metu pernai siekė 85%, ir silpnos valiutos, kurios kursas dolerio atžvilgiu yra rekordiškai žemas. Pirmą kartą nuo 2002 m. centrinio banko grynosios užsienio atsargos yra neigiamos.
Vienas svarbiausių klausimų, tvyrančių tarptautinės politikos padangėje, – kaip Turkijos prezidento rinkimų rezultatai atsispindės šalies užsienio politikoje? Šis klausimas, atrodo, rūpi ir Vakarams, ir Maskvai, ypač dabar, tebesitęsiant Rusijos agresijai Ukrainoje. Nors Ankara atsisakė prisijungti prie Rusijai taikomų Vakarų sankcijų, ji suvaidino svarbų vaidmenį derantis dėl susitarimo, leidžiančio eksportuoti ukrainietiškus grūdus per Juodąją jūrą.
Laikoma, kad Turkija yra viena realiausių šalių, galinčių tarpininkauti Rusijos ir Ukrainos ateities derybose, kai Kyjivas bus pasirengęs susėsti prie vieno stalo su Maskva.
Kurį laiką žvilgsniai į Turkiją buvo nukreipti ir dėl jos veto Suomijos ir Švedijos narystei NATO. Pirmoji „vetuota“ šalis pagaliau sulaukė R. T. Erdogano pritarimo narystei Aljanse, o Švedijos klausimas iki šiol buvo pakibęs nežinioje.
R. T. Erdoganas iš tiesų Švedijos narystės NATO blokavimą pasitelkė ir kaip rinkimų klausimą. Tačiau kai užsitikrino pergalę, motyvacija ir toliau blokuoti Švedijos narystę NATO gerokai sumažėja. Be to, Turkijos vidaus padėtis labai sudėtinga, tad R. T. Erdoganui reikia ieškoti sąjungininkų ir išorėje.
Emre Pekeris, JAV konsultacijų bendrovės „Eurasia group“ direktorius, mano, kad dabar Turkijos prezidentas galiausiai ratifikuos Švedijos narystę NATO, jei Ankarai bus leista įsigyti daugiau F-16 naikintuvų iš JAV.
Ekspertai prognozuoja, kad Turkijos santykiai su Europos Sąjunga (ES) taip pat išliks nelengvi. Europiečiai įsitikinę, kad Turkijos prezidentas pakenkė teisinės valstybės principams savo šalyje. Be to, jis nuolat grasino į Bendriją išsiųsti milijonus Sirijos pabėgėlių, šiuo metu apgyvendintų Turkijoje. Manoma, kad santykiai ir su ES, ir su JAV tebebus paremti išskaičiavimu, o ne grindžiami bendromis vertybėmis.
Apžvalgininkai teigia, kad, šalį reformuoti pasiryžusiai Turkijos opozicijai pralaimėjus, švenčia ne tik R.T. Erdoganas ir jo šalininkai – švenčia ir Kremlius.
„Tokio rezultato norėjo prezidentas Vladimiras Putinas – nenuostabu, kad jis vienas pirmųjų pasveikino Turkijos vadovą. V. Putinas darė viską, ką galėjo, kad pakreiptų svarstykles savo naudai, įskaitant 600 mln. dolerių (486 mln. svarų sterlingų) mokėjimo už rusiškas gamtines dujas atidėjimą“, – teigia BBC.
VŽ nuomone, pasibaigus rinkimams ir užsitikrinus valdžią dar bent penkeriems metams, R. T. Erdoganas yra galingesnis nei bet kada anksčiau. Turkijos kaimynės ir NATO sąjungininkės su nerimu stebės, ar jis labiau vykdys savo pažadus ar grasinimus. Juolab kad šio žmogaus rankose yra daug svertų, tarp jų – dėl Rusijos karo Ukrainoje eigos, Artimųjų Rytų politikos, jau minėtos NATO plėtros etc.
Manoma, kad visiems teks būti budriems, žinant, kad prezidentas R. T. Erdoganas dažnai mėgsta griauti nusistovėjusią tarptautinę tvarką.
