Žvilgsnis į laiko patikrintus sprendimus
Amerika tebėra turtingiausia, produktyviausia ir novatoriškiausia didžioji pasaulio ekonomika. Įspūdingais rodikliais ji vis labiau lenkia kitas stambias ekonomikas, įskaitant Europą.
Pirmiausia žvilgsnis į gerai žinomą ekonominės sėkmės rodiklį – bendrąjį vidaus produktą (BVP.) 1990 m. Amerika sukūrė ketvirtadalį pasaulio produkcijos, skaičiuoja JK leidinys „The Economist“. Po 30 metų ši dalis beveik nepakito, nors Kinija ir įgijo vis didesnę ekonominę įtaką. Amerikos dominavimas turtingajame pasaulyje yra stulbinamas. Šiandien jai tenka 58% BVP, kurį sukuria G 7 šalys (1990 m. – 40%).
Vidutinės gyventojų pajamos JAV augo daug sparčiau nei Vakarų Europoje ar Japonijoje. Daug pasakantis pavyzdys: pagal perkamąją galią pakoreguotos pajamos Misisipėje, skurdžiausioje Amerikos valstijoje, viršija 50.000 USD ir jos yra didesnės nei Prancūzijoje.
Minėtas leidinys pateikia ir kitų įspūdingų ekonomikos augimo rodiklių. Amerikos įmonėms priklauso daugiau nei penktadalis užsienyje registruotų patentų, t. y. daugiau nei Kinijai ir Vokietijai kartu sudėjus. Visi penki didžiausi bendrovių mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros šaltiniai yra amerikiečių; per praėjusius metus jie išleido 200 mlrd. USD.
Vartotojai visame pasaulyje pasinaudojo jų inovacijomis visose srityse – nuo nešiojamojo kompiuterio ir „iPhone“ iki dirbtinio intelekto pokalbių robotų. Investuotojai, 1990 m. į S&P 500 investavę 100 USD, šiandien turėtų daugiau nei 2.000 USD, t. y. keturis kartus daugiau, nei būtų uždirbę, jei būtų investavę kur nors kitur turtingame pasaulyje.
Amerikiečiai didesnes pajamas iškeičia į ne tokias dosnias apsaugos sistemas. JAV išlaidos socialinėms išmokoms, palyginti su BVP, iš tiesų yra daug mažesnės nei kitose šalyse. Tačiau šios išmokos tapo europietiškesnės, o augant ekonomikai jos didėjo dar sparčiau. Dosnesnės tapo mokesčių lengvatos darbuotojams ir vaikams.
Ne paslaptis, kad vienas JAV pranašumų – didelė vartotojų rinka, kurioje galima paskirstyti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sąnaudas, ir didelė kapitalo rinka, kurioje galima pritraukti lėšų. Pasak „The Economist“, tokio masto perkamąja galia gali pasigirti tik Kinija, kitos šalys stengėsi ją imituoti.
Tarp svarbiausių JAV ekonominės sėkmės faktorių minimas dinamiškumas: Amerikoje lengva pradėti verslą, kaip ir jį restruktūrizuoti bankroto atveju. Darbo rinkos lankstumas padeda užimtumui prisitaikyti prie kintančių paklausos modelių.
„Jau dabar daugelis darbuotojų, kurie metų pradžioje buvo atleisti iš „Alphabet“ ir kitų technologijų įmonių, Amerikoje taiko savo paklausius įgūdžius kitur arba kuria savo verslą. O Europoje technologijų bendrovės vis dar derasi dėl darbuotojų atleidimo ir ateityje gali dukart pagalvoti, ar samdyti darbuotojus“, – rašo leidinys.
Svarbus ir darbo jėgos dydis bei kokybė. Amerika gali pasigirti jaunesniais gyventojais ir didesniu gimstamumu nei kitos turtingos šalys. Didžia dalimi tai lėmė gana išmintinga imigracijos politika – skaičiuojama, kad imigrantai sudaro kone penktadalį JAV darbo jėgos.
Imigrantai sudaro 13,6% visų JAV gyventojų, tačiau jie įsteigia ketvirtadalį naujų įmonių. Pernai Amerikos imigracijos tarybos atliktas tyrimas parodė, kad 43,8% bendrovių iš „Fortune 500“ sąrašo įsteigė imigrantai arba jų vaikai.
VŽ rašė, kad Lietuva, susidūrusi su demografiniu rebusu, nuo kitų valstybių skiriasi tuo, jog neturi aiškios ir koordinuojamos šios srities politikos. Mokslininkai skambina pavojaus varpais, ir kasmet vis garsiau: Lietuvos demografinė padėtis ir perspektyva išlieka dramatiškai niūri.
Dėl natūralios gyventojų kaitos kiekvienais metais prarandame 12.000–15.000 gyventojų, o tai reiškia, jog tam, kad 2050 m. mūsų šalies populiacija pasiektų turėtus 3 mln., per 26 metus turime padidinti bendrą gyventojų skaičių 260.000 žmonių. Vadinasi, tarptautinės migracijos saldo turi sudaryti ne mažiau kaip 25.000 žmonių.
Vaidilučių praeities garbintojams Lietuvoje tai, ko gero, nepatiks, bet tada ir nereiktų pūsti miglos žmonėms apie kuriamą rojų. VŽ nuomone, archajiško aukuro kūrenimas ir nepajudinamas tikėjimas prastai išsilavinusiais, bet saldžiabalsiais politikais gelbėtojais pokyčio visuomenėje nekuria. Tam reikia labai pragmatiškų ir dažnai nepopuliarių sprendimų.
Nors Amerikoje mėginta sukti protekcionizmo keliu, o imigracijos politika buvo sukėlusi dalies gyventojų nepasitenkinimą, tokie „pagaliai“ JAV ekonomikos vežimo nesustabdė – ji vis ta pati galiūnė, į kurios tolstančią nugarą tenka žiūrėti likusio pasaulio ekonomikai.
Lietuvos politikams yra ko pasimokyti – žvilgsnis į laiko patikrintus sprendimus, užtikrinusius Amerikos ekonomikos gyvybingumą ir atsparumą, praverstų tiems, kas konstruoja verslo bei gyvenimo aplinką ir galiausiai yra atsakingi už pasekmes kuriant tikrą, o ne šūkiais dailinamą šalies piliečių gerovę.
