Per provinciško erzelio dulkes esminio tikslo nematyt
Erzelis, beveik metus klajojęs viešumoje dėl vokiečių brigados, nei pridėjo garbės pliusiukų į lietuviškos politikos kraitelę, nei priartino trokštamą tikslą. Vokiečiai kartas nuo karto buvo priversti aiškintis: ką iš tiesų turėjo omenyje pernai birželį su G. Nausėda susitaręs Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, ką vėliau mėgino „interpretuoti“ šios šalies gynybos ministras ir pan.
Abi pusės, panašu, nevienodai traktuoja dviejų šalių vadovų pasirašytąjį komunikatą. Vokiečių pareigūnai viešai ne kartą kartojo, kad dalis brigados karių bus Lietuvoje, o dalis – gimtinėje, tačiau bus pasirengusi greitai, per kelias dienas persidislokuoti, jeigu rytinėms NATO sienoms kils realus užpuolimo pavojus.
Vilniui, aišku, neramu dėl tų „kelių dienų“, todėl siekiama, kad pilnos sudėties Vokietijos brigada Lietuvoje būtų dislokuojama nuolat. Ir dėl to mūsų politikai kartas nuo surengdavo „egzaminą“ kolegoms Vokietijoje.
Toks, švelniai tariant, lietuviškas nekantrumas atrodo ne itin patraukliai. Juolab kad puikiai visi žinome, jog patys turime padaryti gausybę darbų (kuriuos galima buvo pradėti ir kur kas anksčiau) idant taip trokštamą brigadą galėtume Lietuvoje įkurdinti.
Netylant diskusijoms, kokia vis dėlto apimtimi brigada turėtų būti dislokuota, Vokietija tvirtina, kad dėl to reikia apsispręsti NATO lygiu. Pats Aljansas kol kas nėra pareiškęs savo vertinimo.
Be to, brigados dislokavimo Lietuvoje sparta priklausys ir nuo dabar vykdomos Vokietijos Bundesvero reformos, pavadintos „Zeitenweide“, t. y. „posūkio arba lūžio tašką“, kalbant apie vokiečių požiūrį į savo gynybinių pajėgų stiprinimą.
Po penktadienį įvykusio G. Nausėdos susitikimo su O. Scholzu Berlyne, mūsų šalies vadovas tikino, kad su kancleriu sutaręs dėl laipsniško vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje - žada siekti jos buvimo jau 2026-aisiais.
Ar tema jau išsemta?
„Brigados klausimas, kuris visiškai nepelnytai, sakyčiau, politizuojamas, turėtų nustoti būti diskutuojamas kiekviena pasitaikančia proga. (...) Politiniai žaidimai, šiuo atveju, yra blogi, nes jie susiję su labai pamatiniu Lietuvos saugumo interesu ir žaidimų šia tema neturėtume tokių žaisti“, – LRT Radijui sakė Asta Skaisgirytė, prezidento vyriausioji patarėja.
Iš tikrųjų, vėl ir vėl sukdami „užsikertančią plokštelę“, Lietuvos politikai, diplomatai kur kas mažiau dėmesio skiria kitam, itin svarbiam tikslui, kurio turėtų siekti NATO viršūnių susitikime Vilniuje. Lietuva turi įtikinti visus Aljanso partnerius, kad vienas iš svarbiausių dabartinių prioritetų – rytinio NATO flango saugumas.
Pats G. Nausėda, vizito į Vokietiją išvakarėse duodamas interviu vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“ priminė, kad Vakarus ir Rytus skiria tik 300 km. Agresyvus priešas pernelyg arti, kad galima būtų atidėlioti gyvybiškai svarbius, kaip niekad aktualius planus – ir jau net ne atgrasymo, o rytinių Aljanso sienų gynybos.
Todėl NATO viršūnių susitikime Lietuva turėtų siekti/kovoti, kad būtų sukurta bendra strategija rytinėms sienoms apginti – ir įsipareigoti turi visos pusės. Turėtų būti sukurta visaapimanti gynybos struktūra, įskaitant oro gynybą.
Tuo tarpu, VŽ nuomone, politikai turėtų baigti nieko vertas diskusijas dėl dar gana tolimų veiksmų - būsimos brigados vietos, terminų ir pan. Galėtų vokiečiai, tai ir dislokuotų. Dabar negali. Todėl mūsiškių kairės-dešinės politikų ar Vyriausybės-prezidentūros nesiliaujantys patrepsėjimai šia tema tėra kaimo kultūros namų lygio triukšmelis, erzinantis vokiečius ir tirpdantis lietuvių savivertės likučius.
Veikti yra ką - nudirbkite savo darbus diplomatijoje, pasiekite rezultatų Aljanso susitikime liepą ir tautiniuose kariniuose miesteliuose. Tada ateis metams kitaip jaustis partneriams iš Vakarų.
