K. Smaliukas. „Litexpo“ viešieji pirkimai – ką buvo galima daryti kitaip?
VPT savo pranešime spaudai nurodo, kad iš viešai paskelbtos informacijos matyti, jog pirkimo vykdytojas atliko visus formalius veiksmus: tinkamai sudarė pirkimų planą, paviešino suvestinę, užpildė ataskaitas ir paskelbė sutartis, dėl ko rinka gali susipažinti su planuotais pirkimais bei jų rezultatais. Tačiau vis tiek kyla klausimas, ar visuomenės pasipiktinimas yra pagrįstas? Kada ir kaip gali būti vykdomos neskelbiamos derybos? Ir, ar tikrai šiuo atveju buvo užtikrintas pakankamas skaidrumas?
Istorija linkusi kartotis
Tikriausiai „Litexpo“ veiklos pobūdis ir jiems paskirti vykdyti renginiai lemia, kad susidūrus su būtinybe pasirengti ypatingiems renginiams, jų priimamų sprendimų atitiktis viešųjų pirkimų reguliavimui, tampa diskusijų arba teisinio vertinimo objektu.
Lietuvai pirmininkaujant ES Taryboje už posėdžiavimo renginių vykdymą ir jiems pasirengti reikalingų įsigijimų vykdymą taip pat buvo atsakingas „Litexpo“. Tuo metu buvo priimtas sprendimas apskritai nevykdyti jokių viešųjų pirkimų ir atrankas atlikti savo vidinių tvarkų pagrindu. Tiek VPT, tiek tuometinė Žemės ūkio ministerija jokių rizikų ar neteisėtumo tame nepastebėjo. Vėliau, 2015 m., Lietuvos Aukščiausias Teismas (AT) konstatavo, kad „Litexpo“ privalo vykdyti viešuosius pirkimus ir ji laikytina perkančiąja organizacija.
Kada galimos neskelbiamos derybos?
Neskelbiamos derybos gali būti vykdomos dėl kelių priežasčių, viena iš jų – ypatinga skuba, dėl kurios viešojo pirkimo neįmanoma atlikti įprastais terminais. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad tokia skuba turi būti objektyvi ir negali priklausyti nuo pirkimo vykdytojo. Taip pat 2009 m. Lietuvos AT nagrinėtoje Nacionalinio stadiono byloje, buvo pasisakyta, kad valdžios institucijų nurodymai ar pavedimai negali būti pagrindu vykdyti neskelbiamas derybas.
Įprastai šis ypatingos skubos taikymo pagrindas sietinas su nepaprastosiomis padėtimis ar force majeure aplinkybėmis, kaip, pavyzdžiui, COVID-19 pandemija arba Baltarusijos pasienio pabėgėlių krizė ir pan.
„Litexpo“ atveju aiškiai matyti, kad sutarčių vykdymo terminai yra itin trumpi ir būtinumas pasirengti iš tikrųjų kelia klausimų: ar viešuosius pirkimus skelbiant standartiniu būdu būtų pavykę juos įgyvendinti, sudaryti sutartis ir išvengti ginčų ar sąlygų skundimo.
Kita vertus, kaip skelbia „Litexpo“ atstovai, bendradarbiavimo sutartis tarp Užsienio reikalų ministerijos ir „Litexpo“ buvo sudaryta dar 2022 m. rugpjūtį, o detalesni pirkimų poreikiai paaiškėjo 2022 m. rugsėjo 26 d. Taigi, įvertinus, kad vienos pirkimų sutartys neskelbiamų derybų būdu buvo sudarytos dar 2022 m., o kitos – po kelių mėnesių ar vėliau, kelia klausimų, ar tikrai tokie viešųjų pirkimų procesai, kaip, pavyzdžiui, kvalifikacinės atrankos, negalėjo būti pradėtos anksčiau.
Skaidrumo užtikrinimas ir aplinkybės, susijusios su pirkimais
„Litexpo“ ir VPT motyvai dėl skaidrumo priemonių iš tikro kelia tam tikrų abejonių, nekvestionuojant pačių sprendimų ir pirkimų teisėtumo. Vien pirkimo plano sudarymas ar laimėtojo paskelbimas, kaip ir sprendimų derinimas su savo valdymo organu, nesuponuoja paties skaidrumo ar tuo labiau racionalaus lėšų naudojimo.
Pavyzdžiui, neskelbiamų derybų atvejais, prieš sudarant sutartį yra leidžiama paskelbti savanorišką skaidrumo skelbimą, kad dar iki sutarties sudarymo suinteresuoti asmenys galėtų su tokia informacija susipažinti. Šiuo atveju, kaip matome, tokių skelbimų nebuvo. Nors tai neprivalomas veiksmas, tačiau viešiesiems pirkimams tai būtų pridėję skaidrumo, o tiekėjai, kurie negalėjo dalyvauti tokiame pirkime, ar buvo nepakviesti, būtų galėję išreikšti pageidavimą.
Nėra aišku ir dėl rinkos tyrimų, į ką buvo kreipiamasi dėl informacijos pateikimo, taip pat ar įmonės nėra susijusios ir ar nederina veiksmų. Be to, reikia atsižvelgti, kad šioje vietoje Lietuvos rinka yra pakankamai koncentruota, o tiekėjai gali vienur būti konkurentais, o kitur – partneriais.
Be to, įprastai, neskelbiamų derybų atvejais būtina turėti aiškius pagrindimus dėl tiekėjų pasirinkimo, taip pat dėl apklausiamo tiekėjų kiekio. Derybos gali būti pakankamai konkurencingos, jei yra kviečiamas pakankamai didelis tiekėjų kiekis – tokiais atvejais išsklaidomos abejonės, kad pirkimai galėjo būti neskaidrūs, kaip nors derinami ar proteguojami kokie nors tiekėjai nekviečiant kitų. „Litexpo“ atveju, kaip matome iš viešai skelbiamos informacijos, pirkimuose įprastai dalyvavo 1-3 tiekėjai.
Galiausiai, skaidrumo klausimus gali kelti ir aplinkybės, kai pirkimai buvo atliekami skirtingu metu, o sutartys sudaromos kelių mėnesių skirtumu – vienos neskelbiamos derybos vykdytos dar 2022 m. lapkritį, o kitos – baigtos tik 2023 m. vasarį, nors argumentuojama tomis pačiomis ypatingos skubos aplinkybėmis.
Kyla klausimas, ar tikrai šiuo atveju skuba buvo tokia, kad atlikti skelbiamo pirkimo nebūtų pavykę per 2-3 mėnesius, mat pačioms neskelbiamoms deryboms taip pat turėjo būti pasiruošta. Tokiu atveju, jei kažkurie skelbiami pirkimai būtų apskųsti ar būtų reikėję juos nutraukti – dėl ypatingos skubos jokių abejonių nebūtų likę.
Racionalus lėšų panaudojimas
Didžiausia rizika, numatoma neskelbiamų derybų atvejais – tai racionalus lėšų panaudojimo užtikrinimas. Tais atvejais, kai tiekėjai turi ar gali numanyti informaciją dėl kitų pirkime dalyvaujančių tiekėjų, pavyzdžiui, jie supranta, kad dalyvauja kaip vienintelis dalyvis – realios derybos gali ir nevykti.
Įvertinus, kad įprastai tų pačių tiekėjų pateikta orientacinė informacija gali būti tuo atskaitos tašku, kuriuo remiantis sudaromi pirkimų planai ir biudžetai, akivaizdu, kad ši kartelė negali savaime reikšti rinkos kainos ar racionalaus lėšų panaudojimo. Tą patvirtino ir „auksinių testų“ atvejis bei bylos, kur vėliau teismine tvarka iš tiekėjų buvo pareikalauta grąžinti apie 4 mln. Eur permokėtos kainos.
Komentaro autorius – Karolis Smaliukas, advokatų kontoros „TGS Baltic“ partneris, Viešųjų pirkimų specializacijos grupės vadovas
