Properšos recesijoje
Valstybės duomenų agentūra skelbia: 2023 m. sausį–kovą visa pramonės produkcija sudarė 9 mlrd. Eur to meto kainomis ir, palyginti su tuo pačiu 2022 m. laikotarpiu, pašalinus darbo dienų skaičiaus įtaką, sumažėjo 11,9%.
Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas, teigia, kad šiandien paskelbti pramones duomenys tik patvirtino ilgokai tvyrojusią nuojautą dėl artėjančios ekonomikos recesijos. Dabar tai įrodė suprastėję pramonės rodikliai. O juk ši šaka sukuria apie 21% šalies BVP.
Pernai, aptariant palyginti gerus pramonės, ypač – apdirbamosios pramonės, rodiklius, pasigirsdavo perspėjimų, kad padėtis visgi gali keistis į prastesnę pusę, pirmiausia – dėl infliacijos, kuri, savo ruožtu, kerta per paklausą, t. y. vartojimą.
Štai, žvelgiant į šių metų kovo rodiklius, matyti, kad gamybos apimtis apdirbamosios gamybos (be naftos) sektoriuje sumažėjo 11% – pramonės gamybos kritimas jau tampa dviženklis.
Gamybos apimtį kovą mažino 16 Lietuvos pramonės segmentų. Spartėjantis kritimo tempas liudija, kad paklausa Lietuvai svarbiose eksporto rinkose vėsta, mažėja ir naujų užsakymų apimtis mūsų šalies pramonėje.
Kovą prie bendro pramonės gamybos apimties kritimo labiausiai prisidėjo chemikalų, medienos ir medienos gaminių, baldų, nemetalo mineralinių gaminių ir metalo gaminių segmentai.
Ir tai ne šiaip sau skaičiai – tai yra labai rimtas signalas darbo rinkai, nes pramonė yra vienas didžiausių darbdavių Lietuvoje (imant tik privataus sektoriaus segmentus), o minėti pramonės sektoriai yra tarp lyderių pagal užimtųjų skaičių pramonėje.
Kaip savo feisbuko paskyroje vakar rašė N. Mačiulis, kartu matome nemažai ekonominės šizofrenijos arba, geriausiu atveju, grubios dichotomijos ženklų.
„Mažmeninė prekyba maisto produktais šiemet krito 7,5%, bet apyvartos restoranuose ir baruose išaugo 10,5% (reali, atsižvelgus į infliaciją). Gali būti, kad kai kurie žmonės parduotuvėse perka mažiau maisto produktų, nes dažniau valgo skrudintas šukutes užgerdami mimozomis ne namie, o restoranuose. Bet realybė turbūt mažiau glamūrinė“, – ironizuoja ekonomistas.
Tačiau džiugina tai, kad pramonės padangėje yra ir šviesių properšų – štai inžinerinės pramonės įmonės iškrenta iš bendro apdirbamosios gamybos konteksto ir kol kas nesusiduria su mažėjančiais užsakymais. Šiemet iš bendro Lietuvos pramonės gamybos kritimo inžinerinė pramonė išsiskiria tolesniu gamybos apimties augimu. O dirbantys automobilių pramonei pasiryžę įdarbinti iš kitų sektorių įmonių atleidžiamus žmones.
„Manau, kad inžinerinė pramonė 2023 m. bus vienas pagrindinių apdirbamąją pramonę vežančių lokomotyvų, nors augs ir ne tokiu tempu kaip 2022 m.“, – svarsto Darius Lasionis, Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos direktorius.
Pirmas pusmetis, pasak jo, nuteikia pozityviai – B2B segmente dirbančioms įmonėms sekasi gerai, jos turi užsakymų ir prognozuoja augimą, nors ir mažesnį, negu buvo 2022 m. Tačiau dėl antrojo pusmečio rezultatų kol kas yra nemažai neapibrėžtumo.
Mažesnio augimo priežastis, anot D. Lasionio, ta, kad užsakovai pernai sukaupė didelius kiekius komponentų savo sandėliuose, todėl pirmiausia naudoja turimas atsargas. Be to, išaugusios bankų palūkanos, pabrangusios paskolos mažina įmonių norą rizikuoti investuojant į technologinį atsinaujinimą ir plėtrą, siekį įsigyti naujų produktų. Visa tai daro įtaką sprendimams ir sukuria prielaidų, kad augimas bus nuosaikesnis.
VŽ mano, kad inžinerinės pramonės pavyzdys galėtų tapti savotišku kelrodžiu lėtėjimo keliu pasukusiems kitiems Lietuvos pramonės sektoriams. Ekonomistai primena: net ir esant objektyvioms nuosmukio priežastims, būdų pasitempti yra – atsiperka investicijos į produktyvumo bei efektyvumo didinimą, kaip ir fokusas į tikslines verslo nišas bei tikslines kompetencijas. Todėl ant bangos laikosi ir šiemet toliau didina gamybos apsukas sektoriai, kurie rinkai teikia santykinai aukštesnės pridėtinės vertės prekes.
