Sumani pramonė smūgiuoja iš nuošalės
Tačiau situacija apsiverčia aukštyn kojomis, kai pramonės įmonės susiduria su sunkumais. Tada „verkšlenimų“ ir skundų niekas nenori girdėti. Nors imk ir berk juos kaip žirnius į sieną, bumerango principu grįš atgal. Tada visi tarsi pasislepia ir laukia geresnių laikų pamiršdami atsakomybę. Verslas lieka savotiškoje nuošalėje ir turi kliautis tik sukauptais lašiniais.
Dar įdomiau atrodo perdėtas politikos formuotojų dėmesys didiesiems užsienio kapitalo gamybininkams, kai kartais tarsi nuošalėje lieka tai, kas sena, gera ir lietuviška. Nors tokiuose pranešimuose visuomenei dažniausiai nėra jokios vertės, tikriausiai per savo pamainą pritrauktomis investicijomis nepasigirti būtų didžiausia politinė nuodėmė.
Ir žodis „sena“ čia tinka tik ilgai ir garbingai istorijai apibūdinti. Lietuvos pramonės įmonės žengia koja kojon su pasauliniais gamintojais ketvirtosios pramonės revoliucijos keliu. Gamybos bendrovės automatizuojasi, robotizuojasi, kuria vidinius tinklus ir skaitmenizuojasi, nepamiršdamos pajuokauti, kad sumaniausia yra ta gamykla, kurią gali valdyti vienas žmogus.
Puiki galimybė atkreipti į save dėmesį ir pamatuoti tą sumanumą šalia kitų sektoriaus lyderių pasitaikys pirmą kartą Lietuvoje rengiamuose sumaniausios gamyklos rinkimuose.
Nors atsistoti prieš veidrodį daugeliui verslininkų vis dar nėra lengva, neišnaudoję šios progos dėl mažesnio dėmesio ar žinomumo galės kaltinti tik patys save. Tai gana unikali galimybė ne tik pamatyti, kaip sekasi į gamybos modernizavimą investavusiems verslams, bet ir būti objektyviai įvertintam, nes kartais sau atrodome daug gražesni, nei esame iš tikro.
Būtent objektyvių kriterijų žinojimas, pavyzdžiui, pagal kuriuos ateityje bus skirstoma parama įgyvendinant žaliojo pramonės kurso priemones, yra tai, ko daugelis verslininkų pasigenda. Nors prasidėjus energetinei transformacijai daugelis mokosi prisitaikyti prie naujų sąlygų, ilgalaikiai sprendimai ir nuoseklus plano laikymasis leistų verslininkams dėliotis ateitį ir užtikrinčiau priimti sprendimus.
Pavyzdžiui, jau anonsuojamos milijardinės lengvatinės paskolos, kuriomis į atsinaujinančią energetiką ir žaliuosius sprendimus investuojanti pramonė galės pasinaudoti, tačiau nėra aišku, kaip toks paramos mechanizmas veiks, kokios bus sąlygos, kas visa tai administruos. Nemažai klausimų kai kuriems pramonininkams kelia ir valstybės politika pagalbos ranką ištiesti tik tiems, kurie krizių būna užspeisti į kampą.
VŽ nuomone, svarbu nepamiršti ir sektorių lyderių, kurie žaidžia globaliame pasaulyje, o ne mažoje smėlio dėžėje. Tikslinga pagalba, o galų gale lyderių problemų išklausymas ir palankesnių verslo sąlygų kūrimas leistų didinti konkurencingumą ir išsikovoti didesnę dalį.
Mes dažniausiai valstybės pagalbą vis dar siejame su krizėmis ir nelaimėmis, o ne su teigiama parama ir postūmiais, paskatinimais ir motyvacija plėstis, dirbti efektyviau, gerinti sąlygas darbuotojams, ieškoti tvarių sprendimų.
Galbūt tai tik sumanios pramonės svajos, bet reikia žengti pirmuosius žingsnius, kad jos virstų realybe. Atidarytos gamyklos durys, atvirumas ir skaidrumas leidžia verslui to paties reikalauti iš tų, kurie kuria ir reguliuoja žaidimo taisykles. Tik pirmas parodęs sektiną pavyzdį galėsi pagrįstai to tikėtis, o ne prašyti tarsi elgetaudamas.
Kol kas svarbiausias reikalavimas – stabilumo. Paradoksalu, dinamiškame ir kintančiame pasaulyje verslas pavargo sekti permainas, pokyčius ir reformas. Jis tiesiog nori dirbti ir uždirbti, o ne gauti.
